k2022: PRATARMĖDievas, norėdamas apsireikšti žmonijai ir atskleisti savo valios paslaptį, prisitaikė prie mūsų ir kalba mums žmonių kalba. „Juk Dievo žodžiai, išreikšti žmonių lūpomis, pasidarė panašūs į žmonių kalbą, kaip kitados amžinojo Tėvo Žodis, priėmęs trapų žmogaus kūną, tapo panašus į žmones“ (Vatikano II Susirinkimo Dogminė konstitucija apie Dievo apreiškimą Dei Verbum, 13, santrumpa DV). Visais Šventojo Rašto žodžiais Dievas taria tik vieną Žodį ir išreiškia save visapusiškai; vienas ir tas pats Dievo Žodis skamba visų įkvėptųjų autorių lūpomis. „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas... Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1, 1. 14). Užtat Katalikų Bendrija visuomet gerbė Šventąjį Raštą taip, kaip ir Viešpaties Eucharistiją. Ji nesiliauja dalyti gyvenimo Duoną tikintiesiems, imdama nuo vieno ir to paties Dievo Žodžio ir Kristaus Kūno stalo (DV, 21). Šventajame Rašte Katalikų Bendrija visada ieško peno ir semiasi jėgų, nes priima jį ne kaip žmonių žodį, bet kaip tikrą Dievo žodį (DV, 24). „Šventosiose knygose Tėvas, kuris yra danguje, su didžia meile pasitinka savo vaikus ir kalbasi su jais“ (DV, 21).
Katalikų Bendrija dalija Šventąjį Raštą į Senąjį Testamentą – keturiasdešimt šešių knygų rinkinį iš Senosios Sandoros tikėjimo kraičio – ir Naująjį Testamentą – dvidešimt septynių knygų rinkinį iš pradinės Krikščionių Bendrijos tikėjimo kraičio. Bendrija apaštalų mokymu atpažino Raštus, kurie turėjo būti priimti į šventųjų knygų sąrašą, vadinamą Šventojo Rašto kanonu.
Senojo Testamento knygos yra šios: Pradžios, Išėjimo, Kunigų, Skaičių, Pakartoto Įstatymo, Jozuės, Teisėjų, Rutos, 1 ir 2 Samuelio, 1 ir 2 Karalių, 1 ir 2 Kronikų, Ezdro, Nehemijo, Tobito, Juditos, Esteros, 1 ir 2 Makabėjų, Jobo, Psalmyno, Patarlių, Koheleto, Giesmių giesmės, Išminties, Siracido, Izaijo, Jeremijo, Raudų, Barucho, Ezekielio, Danielio, Ozėjo, Joelio, Amoso, Abdijo, Jonos, Michėjo, Nahumo, Habakuko, Sofonijo, Agėjo, Zecharijo ir Malachijo.
Naujojo Testamento knygos: Evangelijos pagal Matą, Morkų, Luką ir Joną; Apaštalų darbai; šv. Pauliaus Laiškas romiečiams, 1 ir 2 laiškas korintiečiams, Laiškai galatams, efeziečiams, filipiečiams, kolosiečiams, 1 ir 2 laiškas tesalonikiečiams, 1 ir 2 laiškas Timotiejui, Laiškas Titui, Laiškas Filemonui, Laiškas žydams, Jokūbo laiškas, 1 ir 2 Petro laiškas, 1, 2 ir 3 Jono laiškas, Judo laiškas ir Apreiškimas Jonui.
Katalikų Bendrijos Šventojo Rašto knygų sąrašas – kanonas – remiasi Septuaginta, graikiškuoju Senojo Testamento knygų sąvadu. Taigi septynios knygos, – Barucho, Tobito, Juditos, Išminties, Siracido, 1 ir 2 Makabėjų – bei pridėtiniai skyriai hebrajiškose Esteros ir Danielio knygose laikomi Dievo Dvasios įkvėptais Raštais ir vadinami deuterokanoninėmis – Senojo Testamento antrojo kanono – knygomis bei knygų dalimis. Protestantiškosios krikščionių bendrijos šių knygų bei knygų dalių nelaiko Dievo Dvasios įkvėptomis ir deuterokanonines knygas vadina apokrifais – suklastotais, netikrais rašiniais, kurie tik dėjosi esą Dievo Dvasios įkvėpti. Rytų krikščionių stačiatikių bendrijų Senojo Testamento kanonas yra Septuaginta. Bet kai kurios jų bendrijos atmeta Barucho knygą, o kai kurios laiko kanoniniais, be Septuagintos, ir keletą kitų rašinių: Manaso maldą, Ps 151, 3 Makabėjų knygą.
Šventasis Raštas buvo rašomas per vienuolika šimtmečių. Faktiškai bemaž kiekviena knyga apima ankstesnį rašytą ar žodinį tikėjimo kraitį. Hebrajiškojo Senojo Testamento knygos buvo perduotos hebrajų kalba, išskyrus aramėjų kalbą Ezd 4, 8 – 6, 18; 7, 12–26; Dan 2, 4 – 7, 28 ir Jer 10, 11 tekstuose. Septuagintos – deuterokanoninės – knygos buvo perduotos graikų kalba. Visas Naujasis Testamentas buvo parašytas graikų kalba. Ankstyviausieji Senojo Testamento vertimai buvo padaryti į graikų ir aramėjų kalbas. Senasis Testamentas, vadinamas Septuaginta (lotyniškai septuaginta reiškia septyniasdešimt), pasak legendos, buvo išverstas į graikų kalbą septyniasdešimt dviejų žinovų Aleksandrijoje (Egipte) tarp 250 ir 150 m. prieš Kristų. Be to, Septuaginta apima ir pridėtines deuterokanonines knygas. Dauguma Senojo Testamento citatų ir nuorodų Naujajame Testamente ir Bendrijos tėvų raštuose remiasi Septuaginta. Hebrajiškosios Šventojo Rašto knygos buvo išverstos ir į aramėjų kalbą, kuri buvo tapusi šnekamąja Palestinos kalba po judėjų grįžimo iš Babilonijos tremties. Jie vadinami targumais (aramėjiškai vertimais). Seniausias šių vertimų yra Jobo knygos targumas, kurio fragmentai buvo aptikti Kumrane.
Šventojo Rašto tekstą liudija daugiau rankraščių (vien Naująjį Testamentą apie 5000) negu bet kurį Antikos klasikų tekstą. Bet nei įkvėptųjų autorių originalai, nei perrašai iš jų laikų neišliko. Vienas svarbiausių šiuolaikinių Šventojo Rašto tyrimų siekių yra kritiškai įvertinti ir atskirti iš daugelio skirtingų variantų rankraščius, kurie yra ankstyviausi ir artimiausi dingusiam įkvėptojo autoriaus originalui. Prieš Negyvosios jūros ritinių atradimą Kumrane ankstyviausi Senojo Testamento rankraščiai buvo Alepo knyga – rankraštis – iš IX a. Kumrane buvo atrasti bemaž visų hebrajiškojo Senojo Testamento knygų, išskyrus Esteros knygą, rankraščiai bei fragmentai. Nors kai kuriais bruožais skirtingi nuo vėlesniųjų rankraščių, šie Negyvosios jūros ritiniai liudija, kaip rūpestingai ir tiksliai perrašinėtas Senasis Testamentas. Naujasis Testamentas buvo parašytas graikiškai. Graikų kalba buvo bendra paprastų ir išsilavinusių žmonių kalba Romos imperijoje. Ankstyviausi Naujojo Testamento rankraščiai yra graikiški papiruso fragmentai iš II a. pirmųjų dešimtmečių. Baigiantis IV šimtmečiui ir V šimtmetyje pasirodė puošnūs viso Šventojo Rašto rankraščiai – Vatikano, Sinajaus ir Aleksandrijos knygos. Vertimai į lotynų kalbą ėmė rodytis II kristinio šimtmečio antroje pusėje. Ilgainiui juos pakeitė įspūdingas šv. Jeronimo (347–420) viso Šventojo Rašto vertimas į lotynų kalbą, vadinamas Vulgata, kuris buvo oficiali krikščionijos Knyga visą tūkstantmetį. Kiti ankstyvi vertimai buvo į sirų, koptų ir etiopų kalbas.
Ankstyvieji Šventojo Rašto rankraščiai nebuvo padalyti į skyrius ir eilutes. Jie tenkinosi skaitinių padalomis. Skyrių padalas įvedė Paryžiaus arkivyskupas Steponas Langtonas (mirė 1228), o eilutes pirmasis ėmė žymėti skaičiais Sanktes Pagninis 1528 metais. Robertas Etienne’as jo darbą užbaigė 1555 metais.
Nors Europoje ir prieš XVI a. reformaciją pasitaikė bandymų versti Šventąjį Raštą į gimtąsias kalbas, reformatorių mestas iššūkis grįžti prie Dievo žodžio ir spaudos išradimas sukėlė vertimų bangą krikščionių protestantų bendrijose. O Katalikų Bendrija, Popiežiui Pijui XII 1943 metais paskelbus Divino afflante Spiritu (Įkvėpti dieviškosios Dvasios) encikliką, ėmėsi ryžtingai versti Šventąjį Raštą į gimtąsias kalbas. Naująjį Testamentą iš Kurto Alando, Karolio Martinio ir kt. kritiškai parengto graikiško teksto išvertė kun. Česlovas Kavaliauskas. Lietuvos Vyskupų Konferencija jį išleido 1972 metais.
Šis Senojo Testamento vertimas yra iš K. Elligerio ir W. Rudolpho kritiškai parengto Biblia Hebraica Stuttgartiensia leidinio, kurį išleido Vokietijos Biblijos draugija (Deutsche Bibelgesellschaft) 1990 metais. Septuagintos knygos šiame vertime yra iš kritiškai parengto Septuaginta, id est Vetus Testamentum graece iuxta LXX interpretes A. Rahlfso leidimo, kurį išleido Viurtembergo Biblijos draugija (Privilegierte Württembergische Bibelanstalt) 1940 metais, panaudodama vėlesnės teksto kritikos įžvalgas.
Krikščionys Šventąjį Raštą priima ir laiko Dievo žodžiu, nes tiki, kad jis yra Dievo, Šventosios Dvasios, įkvėptas. Įkvėpimas – tai Dievo reiškimasis Senojo Testamento Sandoroje ir pradinėje Krikščionių Bendrijoje. Jis įkvėpė per žmones Raštus, kurie liudija Dievo apsireiškimą istorijoje. „Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar dienų pabaigoje jis prabilo į mus per Sūnų, kurį paskyrė visatos paveldėtoju ir per kurį sukūrė pasaulius“ (Žyd 1, 1–2).
Taigi apreikštieji dalykai, pateikiami Šventojo Rašto puslapiuose, buvo užrašyti Dievo, Šventosios Dvasios, įkvėpimu. Remdamasi apaštalų amžiaus tikėjimu, tikėjimo Bendrija „laiko šventomis ir kanoninėmis ištisas Senojo Testamento ir Naujojo Testamento knygas, su visomis jų dalimis, kadangi jos surašytos Šventosios Dvasios įkvėpimu, o jų autorius yra Dievas“ (DV, 11). Šventosioms knygoms parašyti Dievas įkvėpė žmones – Šventojo Rašto knygos turi ir žmones autorius. Susiduriame su dviguba Šventojo Rašto autoryste – Dievo ir žmonių autorystės sąveikos paslaptimi.
„Dievas pasirinko žmones, kurie, būdami įrankiai, naudojosi savo sugebėjimais bei jėgomis, kad, Dievui veikiant juose ir per juos, kaip tikri autoriai užrašytų visa ir tik tai, ko jis norėjo“ (DV, 11). Dievas Autorius įkvėpė Šventąjį Raštą ir išsakė savo širdį, apreikšdamas save bei savo užmojį žmogaus gyvenime ir žmonijos istorijoje, per žmonių autorių mąstyseną ir žodžius. Katalikų Bendrijos Šventojo Rašto įkvėptumo samprata remiasi įrankio sąvoka. Žmogus autorius yra Dievo įrankis, kuris rašo Dievo įkvėptas. Jis nėra vien tik Dievo plunksna ar tik Dievo raštininkas, užrašantis įkvėptą turinį, bet įrankis su savita žmogiška asmenybe, kuri atpažįstama iš įkvėpto rašinio. Per žmogų įrankį, kartu asmenybę, Dievo žodis buvo ne tik įraštintas, bet ir įkultūrintas.
Ypatingą Dievo įėjimą į Šventojo Rašto knygų rašymą liudija Senojo ir Naujojo Testamento bendrijų savimonė ir tikėjimo kraitis. Laiške Timotiejui primenama: „Tu nuo vaikystės pažįsti šventuosius Raštus {Senojo Testamento knygas}, galinčius tave pamokyti išganymui per tikėjimą Kristumi Jėzumi. Visas Raštas {Senasis Testamentas} yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasiruošęs kiekvienam geram darbui“ (2 Tim 3, 15–17). Krikščionių savimonę apibendrina 2 Petro laiškas: „Mes turime tvirčiausią pranašų žodį. Jūs gerai darote, laikydamiesi jo tarsi žiburio, šviečiančio tamsioje vietoje, kol išauš diena ir jūsų širdyse užtekės aušrinė. Pirmiausia žinokite, kad jokia Rašto pranašystė negali būti savavališkai aiškinama, nes pranašystė niekuomet nėra atėjusi žmogaus valia, bet Šventosios Dvasios paakinti žmonės kalbėjo Dievo vardu“ (2 Pt 1, 19–21).
Šventajame Rašte Dievas prakalbina žmogų žmonių būdu. Visas Šventasis Raštas yra Dievo Dvasios įkvėptas, bet ne visas apreikštas. Apreikšta yra tiesa, kurios „Šventasis Raštas tvirtai, ištikimai ir be klaidos moko tiesos, kurią Dievas panoro pateikti šventosiose knygose mūsų išganymui“ (DV, 11). O vis dėlto krikščionių tikėjimas nėra „Knygos religija“. Krikščionybė yra Dievo Žodžio religija, ne rašyto ir nebylaus žodžio, bet įsikūnijusio ir gyvojo Žodžio. Amžinasis gyvojo Dievo Žodis per Šventąją Dvasią turi atverti protą, kad šis įžvelgtų Šventojo Rašto tiesą.
Šventojo Rašto reikšmės pagrindas yra tikėjimas, kad Dievas prakalbino žmogų, ieškantį prasmės ir laimės savo laikinoje būklėje, apsireikšdamas ir kviesdamas žmogų nelikti laiko auka, bet kurti su juo ateitį. Būdamos Dievo įkvėptos knygos, jos yra reikšmingas pasakojimas žmonijai apie Dievo Kūrėjo ir žmogaus pokalbį laiko upėje. Tai, kad Dievas prakalbino žmogų istorijoje per įvykius ir kad žmogus atsakė Dievui tikėjimu, padarė šį pokalbį lemtingą visiems laikams.
Šventajame Rašte Dievas prakalbina žmogų jo kalba. Užtat šventųjų knygų aiškintojai, norėdami įžvelgti, ką ta kalba Dievas nori mums pasakyti, turi stropiai ištirti, ką įkvėptieji autoriai turėjo galvoje ir ką Dievas teikėsi jų žodžiais apreikšti. Įkvėptųjų autorių minčiai suprasti reikia atsižvelgti į jų laiko ir kultūros sąlygas, tuomet vartotas literatūrines formas ir jausenos, mąstysenos bei rašymo būdus. Mat tiesos pateikimas bei išreiškimas yra skirtingas įvairiuose istoriniuose aprašymuose, pranašystėje, poezijoje ir išminties raštijoje. Kadangi Šventasis Raštas yra įkvėptas, yra dar kitas irgi nemažiau svarbus būdas jį teisingai aiškinti, kad šventosios knygos neliktų negyva raidė. „Šventasis Raštas yra skaitytinas ir aiškintinas ta pačia Dvasia, kuria buvo parašytas“ (DV, 12).
Vatikano II Susirinkimo Dogminėje konstitucijoje apie Dievo apreiškimą Dei Verbum nurodomos trys svarbios Šventojo Rašto aiškinimo taisyklės, kurių reikia laikytis norint teisingai suvokti šventųjų knygų prasmę.
Pirma taisykle nurodoma, kad, aiškinant Dievo žodį, reikia neišleisti iš minties viso Šventojo Rašto turinio ir vientisumo. Nepaisant didelės jo knygų įvairovės, Šventasis Raštas yra vientisas, nes Dievo išganymo plano pagrindas ir šerdis yra Jėzus Kristus.
„Naujasis Testamentas slypi Senajame, o Senasis išryškėja Naujajame“ (šv. Augustinas). Prisikėlimo dienos rytą pats Jėzus nusivylusius juo dėl mirties ant kryžiaus mokinius iš Emauso šitaip pabara: „‘O jūs, neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai! Argi Mesijas {Kristus} neturėjo viso to iškentėti ir žengti į savo garbę?!’ Ir, pradėjęs nuo Mozės primindamas visus pranašus, jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta“ (Lk 24, 25–27). Mokiniai pažino Jėzų, kai jis, „vakarieniaudamas su jais prie stalo, paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė jiems.“ Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų, bet jis pranyko jiems iš akių. O jie kalbėjo: ‘Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?’“ (Lk 24, 30–32).
Antra taisykle nurodoma, kad Šventasis Raštas skaitytinas visos Bendrijos gyvojo tikėjimo paveldo – tradicijos – visumoje. Anot Bendrijos tėvų, Šventasis Raštas užrašytas pirmiausia Bendrijos širdyje, o ne knygos puslapiuose, nes Bendrija savo tikėjimu neša gyvąjį Dievo Žodį ir Šventoji Dvasia teikia jai dvasinį Šventojo Rašto aiškinimą (Origenas).
Trečia taisykle nurodoma, kad, Šventąjį Raštą aiškinant, reikia turėti omenyje tikėjimo tiesų sąsajas – tikėjimo tiesų analogiją. Tikėjimo tiesos siejasi tarpusavyje ir Apreiškimo visumoje.
Apreiškimo tikslas yra žmonijos išganymas. Išganymo planas buvo įvykdytas darbais ir žodžiais. Žodžiai skelbia Dievo darbus ir atskleidžia jų lemtingą paslaptį (DV, 2). Iš pradžių perduoti gyvu žodžiu, ilgainiui dieviškosios Dvasios įkvėpimu užrašyti Dievo darbai Šventajame Rašte liudija Apreiškimą. Apreikšti – tai atidengti ir atskleisti; apreiškimas reiškia atidengimą ir atskleidimą. Daiktus galime užtikti, atrasti bei surasti. Asmenys apreiškia save, atidengdami ir atskleisdami savo siekius, rūpesčius, baimę ir džiaugsmą. Šventasis Raštas, įžodindamas Dievo apreiškimą, liudija žmogaus atsiliepimą tikėjimu Dievui, atidengusiam ir atskleidusiam save ir savo darbus istorijoje. Taigi žodis apreiškimas ženklina ne tiek tiesas apie Dievą, kiek paties Dievo gyvenimo paslaptį žmogaus gyvenime. Tiesa apie Dievą ir pati Dievo gyvenimo paslaptis – apreiškimas buvo įkvėptųjų autorių išgyventa ir atspindi jų savitumą.
Įprasta daryti skirtumą tarp žodinės – literatūrinės – ir dvasinės Šventojo Rašto prasmės. Žodinė prasmė yra ta, kurią įkvėptasis autorius norėjo išreikšti ir išreiškė „tada vartotais literatūriniais žanrais. Norint tinkamai suprasti, ką šventasis autorius norėjo raštu pasakyti, reikia deramai atkreipti dėmesį tiek į tuo metu įprastą jauseną, kalbėseną ir pasakojimo būdą, tiek į paplitusius to amžiaus žmonių tarpusavio bendravimo papročius“ (DV, 12). Taigi, norint teisingai suprasti Šventojo Rašto knygas, svarbu pažinti įkvėptąjį autorių ir jo knygos istorinį foną. Žodinės prasmės ištaka yra Šventojo Rašto žodžiai, aiškinami istoriniame įkvėptojo autoriaus knygos kontekste.
Be to, Šventajame Rašte atsiskleidžia ir dvasinė prasmė, pranokstanti žodinę, įkvėptojo autoriaus tiesiogiai išreikštą prasmę. Dvasinės prasmės pagrindas yra žodinė prasmė. Dvasinė prasmė turi trejopą pobūdį: tipologinį, moralinį ir mistinį. Šventasis Raštas – abu Testamentai – yra Knyga, kuri atspindi tūkstantmetį žmogaus pokalbį su Dievu. Šio pokalbio istorija yra Apreiškimo ir tikėjimo istorija. Istorijos raidoje plėtėsi ir ryškėjo ne tik lemtingi žmonijos klausimai, bet ir išganymo istorijos platumų akiračiai, nes Dievo žodžiai ir darbai ryškėjo ir plėtėsi. Šventasis Raštas liudija, kad žmonijos istorija turi išganymo tikslą ir prasmę, net jei jie ir neregimi bei užslėpti. Lemtingieji žmogaus klausimai apie laimę ir prasmę siejasi su Dievybės samprata ir žmogaus savimone. Kas yra Dievas? Ką reiškia būti žmogumi – vyru ir moterimi? Kaip save įprasminti ir tapti laimingam? Žmogus trokšta tapti amžinas.
Šventojo Rašto Dievas yra Visatos Kūrėjas ir Istorijos Viešpats, mylintis kūriniją ir šaukiantis žmogų kelionėn į ateitį:
Viešpats tarė Abramui:
Eik iš savo gimtojo krašto,
iš savo tėvo namų į kraštą, kurį tau parodysiu.
Padarysiu iš tavęs didelę tautą ir tave palaiminsiu, išaukštinsiu tavo vardą,
ir tu būsi palaiminimas (Pr 12, 1–2).
Visą Šventąjį Raštą galima apibendrinti trimis žodžiais: „Dievas myli žmogų.“ Apvaizdus mylintis Dievas kviečia žmogų nebūti laiko auka, bet kurti ateitį – pažadėtą, bet nežinomą, – nes žmogus, Žemės vaikas, sukurtas pagal Dievo „paveikslą ir panašumą“ (Pr 1, 26), turi surasti prasmę ir laimę laiko upėje, pramenant vardu kūrinius. „Žmogus davė vardus visiems galvijams, visiems padangių paukščiams ir visiems laukiniams žvėrims“ (Pr 2, 20) .
Senojo Testamento Sandoros tauta patyrė Dievo, Visatos Kūrėjo ir Istorijos Viešpaties, rūpinimąsi jos ateitimi lemtingojo Išėjimo iš Egipto metu. Kasmet švęsdama šį įvykį, ji sudabartindavo jį, nes Šventojo Rašto žmogaus – vyro ir moters – samprata apima kelionę su Dievu į ateitį, pažadėtą, bet nežinomą:
„Kai būsi įėjęs į kraštą, kurį Viešpats, tavo Dievas, duoda tau turėti kaip paveldą, ir, užėmęs jį, įsikursi jame, paimsi pirmienas iš įvairių žemės vaisių, kuriuos nuimsi pjūties metu iš krašto, kurį Viešpats, tavo Dievas, duoda, ir, sudėjęs juos į pintinę, eisi į vietą, kurią Viešpats, tavo Dievas, išrinks savo vardui kaip buveinę, nueisi pas kunigą, turintį valdžią tomis dienomis, ir jam tarsi: ‘Šiandien aš tariu Viešpačiui, savo Dievui, kad įėjau į kraštą, kurį Viešpats prisiekė mūsų protėviams duoti mums.’ Kunigui paėmus iš tavo rankos pintinę ir padėjus ją priešais Viešpaties, tavo Dievo, aukurą, tu tarsi Viešpaties, savo Dievo, akivaizdoje: ‘Mano protėvis buvo klajoklis aramietis, kuris nuėjo į Egiptą su maža šeimyna, gyveno ten kaip ateivis ir išaugo į didžią tautą, stiprią ir gausingą. Egiptiečiai elgėsi su mumis žiauriai ir engė mus, užkraudami mums eiti sunkų lažą. Mes šaukėmės Viešpaties, savo protėvių Dievo. Viešpats išgirdo mūsų balsą ir pažvelgė į mūsų kančią, vargus ir priespaudą. Viešpats išvedė mus iš Egipto galingu kumščiu ir pakelta ranka – su klaiką keliančia galybe, su ženklais ir nuostabiais darbais. Jis įvedė mus į šią vietą ir davė mums šį kraštą – kraštą, tekantį pienu ir medumi. Todėl aš dabar aukoju pirmienas dirvų, kurias tu, Viešpatie, man esi davęs’“ (Įst 26, 1–10).
Dievo Apsireiškimo – žodžių ir darbų – akiračiai platėjo išganymo istorijos raidoje. Lemtingieji žmogaus klausimai apie Dievą Kūrėją, žmogų ir pasaulį buvo visapusiškai atsakyti per Jėzų Kristų – jo gyvenimą, kančią ir prisikėlimą. Paklaustas: „Koks yra visų pirmasis įsakymas?“, Jėzus atsakė: „Pirmasis yra šis: ‘Klausyk, ... – Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats; tad mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis. Antrasis: Mylėk savo artimą kaip save patį’. Nėra įsakymo, didesnio už šiuodu“ (Mk 12, 28–31).
Taigi išganymo istorijos vientisumas padaro reikliais ženklais ne tik Šventojo Rašto tekstą, bet ir jame aprašomus dalykus bei įvykius. Užtat dvasinė Šventojo Rašto prasmė gali turėti tipologinį, moralinį ir mistinį pobūdį.
Tipologinis dvasinės Šventojo Rašto prasmės pobūdis susieja Senojo Testamento išganymo istorijos įvykius su Kristumi. Izraeliečių perėjimas per Nendrių jūrą (žr. Iš 15) yra reiklus ženklas ir nuoroda į Kristaus pergalę – perėjimą iš mirties į Prisikėlimą ir Krikšto sakramentą.
Moralinis dvasinės Šventojo Rašto prasmės pobūdis yra pamokantis. Šventajame Rašte atpasakojami įvykiai turi tikslą skatinti skaitytoją būti dorą ir elgtis teisingai. Anot apaštalo Pauliaus: „Noriu, kad žinotumėte, broliai {ir seserys}, jog visi mūsų protėviai sekė paskui debesį ir visi perėjo jūrą. Jie visi susirišo su Moze, krikštydamiesi debesyje ir jūroje; visi valgė to paties dvasinio maisto ir visi gėrė to paties dvasinio gėrimo. Jie gėrė iš dvasinės juos lydinčios uolos, o ta uola buvo Kristus. Vis dėlto daugumas jų nepatiko Dievui, ir jų kūnai liko gulėti dykumoje. Tie įvykiai yra mums įspėjimas, kad negeistume blogio, kaip anie geidė“ (1 Kor 10, 1–6).
Mistinis dvasinės Šventojo Rašto prasmės pobūdis primena, kad svarbu atpažinti išganymo istorijos dalykuose ir įvykiuose nuorodą į jų amžinąją reikšmę, vedančią žmogų į tikrąją Pažado žemę. Taip Bendrija žemėje yra nuoroda į dangiškąją Jeruzalę. „Aš regėjau naują dangų ir naują žemę, nes pirmasis dangus ir pirmoji žemė išnyko ir jūros taip pat nebeliko. Ir išvydau šventąjį miestą – naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo; ji buvo išsipuošusi kaip nuotaka savo sužadėtiniui. Ir išgirdau galingą balsą, skambantį nuo sosto: ‘Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo’“ (Apr 21, 1–4).
Senasis Testamentas yra esminė Šventojo Rašto dalis. Jo knygos yra Dievo Dvasios įkvėptos ir turi išliekamąją vertę, nes Senoji Sandora niekad nebuvo atšaukta. „Ta šventųjų autorių išpranašauta, papasakota ir paaiškinta išganymo tvarka užrašyta Senojo Testamento knygose kaip tikras Dievo žodis. Todėl tos Dievo įkvėptos knygos išsaugo amžiną vertę, nes „visa, kas kitados parašyta, mums pamokyti parašyta, kad ištverme ir Raštų paguoda turėtume vilties’“ (Rom 15, 4). (DV, 14).
Iš tikrųjų „Senojo Testamento išganymo tvarka skirta parengti visą Atpirkėjo Kristaus ir Mesijo karalystės atėjimą, pranašiškai jį paskelbti (žr. Lk 24, 44; Jn 5, 39; 1 Pt 1, 10) ir įvairiais ženklais išreikšti (žr. 1 Kor 10, 11). Senojo Testamento knygos dėl žmonių giminės būklės prieš Kristaus atnaujinto išganymo laikus visiems suteikia Dievo ir žmogaus pažinimą bei parodo, kaip teisingas ir gailestingas Dievas elgiasi su žmonėmis. Nors tose knygose yra ir netobulų bei laikinų dalykų, jos atskledžia tikrai dievišką pedagogiką. Jos išreiškia gyvą Dievo pojūtį, jose slypi kilnūs pamokymai apie Dievą, išganinga žmogaus gyvenimo išmintis ir įstabūs maldos turtai, pagaliau jose glūdi mūsų išganymo slėpinys“ (DV, 15).
Krikščionys gerbia Senąjį Testamentą kaip tikrą Dievo žodį. Istorija liudija, kad Krikščionių Bendrija visuomet nedvejodama priešinosi mėginimams atmesti Senąjį Testamentą teigiant, kad Naujasis Testamentas padarė jį negaliojantį.
Dievo žodis, „kuris yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam“ (Rom 1, 16), pateikiamas ir prakalbina mus savo nuostabia jėga Naujojo Testamento raštuose. Naujasis Testamentas yra Dievo apsireiškimo viršūnė. Naujojo Testamento knygų pagrindas ir esmė yra Jėzus Kristus, įsikūnijęs Dievo sūnus: jo darbai, mokymas, kančia ir išaukštinimas, jo Bendrijos pradžia ir Šventosios Dvasios atsiuntimas.
Keturios evangelijos yra viso Šventojo Rašto širdis, „nes jos yra ypatingas liudijimas apie įsikūnijusio Žodžio, mūsų Išganytojo gyvenimą ir mokymą“ (DV, 18).
Evangelijų rašymas apima ir įtvirtina tris Evangelijos paveldo stadijas – tarpsnius:
1. Jėzaus gyvenimą ir mokymą. Ką Jėzus darė ir mokė savo žemiškos tarnybos metu? Krikščionių Bendrija nuolat ir tvirtai buvo ir yra įsitikinusi, kad visos keturios Evangelijos, „kurių istoriškumą ji nepaliaujamai tvirtina, ištikimai perduoda, ką Dievo Sūnus Jėzus, gyvendamas tarp žmonių, iš tikrųjų darė ir mokė jų amžinajam išganymui, iki dienos, kurią jis buvo paimtas (plg. Apd 1, 1–2)“ (DV, 19).
2. Žodinį tikėjimo kraitį. Ką apaštalai skelbė po Jėzaus mirties ir prisikėlimo? „Viešpačiui įžengus į dangų, tai, ką jis buvo kalbėjęs ir padaręs, apaštalai perdavė klausytojams su geresniu supratimu ir patys, išmokyti garbingųjų Kristaus gyvenimo įvykių ir apšviesti tiesos Dvasios“ (DV, 19). Šioje stadijoje Skelbėjas yra skelbiamas kaip Kristus ir Dievo Sūnus. Liudijimas, duodamas Jėzui ir jo misijai, susilieja su tikėjimu juo kaip prisikėlusiuoju Viešpačiu ir Kristumi (žr. Apd 2, 36). Ištikimas Jėzaus darbų ir žodžių aiškinimas, perduotas apaštalų ir mokinių skelbimu, apima ir nusako tai, kas dažnai vadinama „Prisikėlimo tikėjimu“ – „Velykų tikėjimu“, – t. y. su pridėtu ir platesniu paties Jėzaus, jo darbų ir žodžių, jo misijos reikšmės supratimu. Įžvalga ir supratimas reiškėsi dėl jų tikėjimo Jėzumi ir jų susitikimo su Jėzumi, kaip prisikėlusiu ir išaukštintu Viešpačiu. „Iš pradžių mokiniai šito nesuprato, bet kai Jėzus buvo pašlovintas, atsiminė, kad tai buvo apie jį parašyta“ (Jn 12, 16) .
3. Keturias rašytas evangelijas. Ką evangelistai parašė apie Jėzų Kristų savo skirtingose evangelijose? Evangelistai, eidami savo keliu ir siekdami savito tikslo, naudojosi tikėjimo paveldu, subrendusia įžvalga ir supratimu skelbiant Jėzų Kristų antrojoje stadijoje. Tačiau jie darė medžiagos atranką, kai ką suglausdami arba paaiškindami, apipavidalino ją visą savitu žanru – literatūrine forma, – kurią vadiname „Evangelija“ (Eu+Angelion) – Gerąja Naujiena, stengdamiesi apie Jėzų pateikti „mums tai, kas tikra ir nuoširdu“ (DV, 19).
Išties ketveriopa Evangelija užima ypatingą vietą Tikėjimo Bendrijoje. Tai liudija pagarba, kurią evangelijoms teikia liturgija ir šventųjų pomėgis jas skaityti. „Nėra kitos tiesos, kuri būtų patrauklesnė, brangesnė ir nuostabesnė už Evangeliją. Mąstyk ir brangink, ką mūsų Viešpats ir Mokytojas – Kristus – mokė žodžiais ir įvykdė darbais“ (šv. Cezarija Jaunesnioji). „Viską viršija evangelijos. Jos užvaldo mano mintis, kai meldžiuosi. Vargšė mano siela tiek daug visko trokšta. Evangelija yra tai, ko man reikia ir užtenka. Čia visuomet randu vis naujų įžvalgų, užslėptų ir žavinčių prasmių“ (šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė.)
Krikščionių Bendrija, nuo pat Apaštalų dienų, o vėliau savo tikėjimo pavelde suprato Dievo išganymo plano abiejuose Testamentuose vientisumą, pasireiškiantį per tipologiją, kuri atpažįsta Senojo Testamento Dievo žodžiuose ir darbuose nuorodas į tai, ką jis įvykdė laiko pilnatvėje per savo įsikūnijusio Sūnaus asmenį, jo žodžius ir darbus. Užtat krikščionys skaito Senąjį Testamentą Kristaus, nukryžiuoto ir prisikėlusio, šviesoje. Toks tipologinis skaitymas atskleidžia neišsemiamą Senojo Testamento turinį. Bet, nepaisant to, neužmirština, kad Senasis Testamentas nepraranda savo ypatingos Apreiškimo vertės, kurią pats mūsų Viešpats iš naujo patvirtino (žr. Mk 12, 29–31). Be to, ir Naujasis Testamentas turi būti skaitomas Senojo Testamento šviesoje. Ankstyvoji krikščionių katechezė plačiai naudojosi Senuoju Testamentu.
Tipologija atskleidžia dinamišką Dievo plano raidą, kad „Dievas būtų viskas visame kame“ (1 Kor 15, 28). Nei tikėjimo protėvių – Abraomo, Izaoko, Jokūbo – pašaukimas (žr. Pr 12, 1–3), nei Išėjimas iš Egipto (žr. Iš 15) nepraranda savo ypatingos reikšmės dėl to, kad jie buvo tarpinės išganymo plano grandys.
Abiejų Testamentų vientisumo ištaka yra Dievo išganymo plano ir Apreiškimo vieningumas. Senasis Testamentas parengia žmoniją Naujajam, o Naujasis Testamentas įvykdo Senąjį. Abu vienas kitą paaiškina, abu yra tikras Dievo žodis. Visas Šventasis Raštas yra tik viena Knyga – Biblija, ir ta viena Knyga yra Kristus, nes visas dieviškasis Raštas kalba apie Kristų, visas dieviškasis Raštas randa pilnatvę Kristuje.
„Dievo žodis slepia savyje tokią jėgą ir stiprybę, kad jis pasirodo esąs Bažnyčios ramstis ir gyvumas, jos vaikams – tikėjimo tvirtybė, sielos maistas, tyras ir neišsenkąs dvasinio gyvenimo šaltinis“ (DV, 21). Todėl „krikščionims turi būti plačiai atvertos durys į Šventąjį Raštą“ (DV, 22). „Šventųjų tekstų studijos tebūna tarsi šventosios teologijos siela. Kartu jos Rašto žodžiu gaiviai maitina ir šventai brandina žodžio tarnybą: pastoracinius pamokslus, katekizaciją ir bet kokį krikščionišką ugdymą“ (DV 24). Katalikų Bendrija „karštai ir pabrėžtinai ragina ir visus krikščionis [...] dažnu Šventųjų Raštų skaitymu įgyti „Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybę“ (Fil 3, 8), nes „kas nepažįsta Šventojo Rašto, nepažįsta Kristaus“ (šv. Jeronimas), o kas nepažįsta Kristaus, nepažįsta Dievo Žodžio, įsimedžiaginusio visatoje, įsikūnijusio Kristuje ir įsižodinusio Šventajame Rašte.
