Dovydas ir Nobės kunigas
21 1 Tada Dovydas nuėjo savo keliu, o Jonatanas sugrįžo į miestą.
2 Dovydas atėjo į Nobę pas kunigą Ahimelechą. Išsigandęs Ahimelechas išėjo Dovydo pasitikti. „Kodėl tu ateini vienas? – tarė jis. – Kodėl nėra nė vieno kito su tavimi?“ – jis klausė.
3 Dovydas kunigui Ahimelechui atsakė: „Mane karalius pasiuntė su reikalu ir įsakė: ‘Tenežino joks žmogus nieko apie reikalą, kuriuo tave siunčiu, ar apie tau duotą įsakymą’. Užtat ir nurodžiau savo vyrams susitikti tokioje ir tokioje vietoje.
4 O dabar, – ką turi po ranka? Duok man penketą kepalų duonos arba ką gali rasti“.
5 [1]Kunigas Dovydui atsakė: „Paprastos duonos neturiu po ranka, tik pašventintos duonos. Galite jos valgyti, jei vyrai yra susilaikę nuo moterų“.
6 Dovydas, atsakydamas kunigui, tarė: „Aš laiduoju, kad moterys buvo atskirtos nuo mūsų, kaip ir praeityje. Kada tik leisdavausi į žygį, net ir į paprastą kelionę, visų mano vyrų indai[2] būdavo pašventinti. Juo labiau šiandien, kai mūsų kelionė yra pašventinama ginklais!“
7 Kunigas tad davė jam pašventintos duonos, nes ten kitos duonos nebuvo, kaip tiktai Artumo duona, kuri buvo paimta iš Viešpaties akivaizdos ir tuo pačiu laiku pakeista šilta duona.
8 Tą dieną ten buvo vienas iš Sauliaus pareigūnų, užlaikytas Viešpaties akivaizdoje, vardu Doegas Edomietis. Jis buvo vyriausiasis Sauliaus kerdžius.
Galijoto kalavijas
9 Tada Dovydas tarė Ahimelechui: „Ar nėra čia pas tave kokios ieties ar kalavijo? Nepasiėmiau nei savo kalavijo, nei jokių savo ginklų, nes karaliaus reikalas vertė labai skubėti“. –
10 „Štai, – atsakė kunigas, – ten, už efodo, įvyniotas į drabužį yra kalavijas Galijoto – filistino, kurį užmušei Elos slėnyje. Jei nori jį imti, imk, nes kito, išskyrus jį, čia nėra“. Dovydas atsakė: „Kito tokio nėra! Duok jį man!“
Dovydas bėglys pas filistinus
11 Dovydas leidosi į kelionę ir tą dieną pabėgo nuo Sauliaus. Jis atbėgo pas Gato karalių Achišą.
12 Achišo dvariškiai jam sakė: „Na! Ar tai ne Dovydas, krašto karalius? Argi jis nėra tas, apie kurį jie dainuoja, šokdami ratelius:
‘Saulius užmušė savo tūkstančius,
o Dovydas savo dešimtis tūkstančių?’“
13 Tuos žodžius Dovydas paėmė į širdį ir Gato karaliaus Achišo labai bijojo.
14 Užtat kada tik būdavo tarp jų, jis apsimesdavo bepročiu ir, jiems bandant jį sutramdyti, elgdavosi kaip pamišėlis: kleizodavo ženklus ant miesto vartų durų ir varvindavo seiles sau į barzdą. Galop Achišas tarė savo dvariškiams: „Jūs matote, kad tas vyras pamišęs! Kodėl tat reikėjo jį pas mane atvesti?
15 Nejau man pamišėlių trūksta, kad jūs atvedėte šį vyruką prieš mane maivytis? Argi turėtų toks į mano namus įeiti?“
