Elijas ir Eliša
2 1 Kai Viešpats ruošėsi paimti Eliją viesulu į dangų, Elijas ir Eliša ėjo iš Gilgalo.[1]
2 Elijas tarė Elišai: „Prašyčiau pasilikti čia, nes Viešpats mane pasiuntė eiti iki pat Bet-Elio“. – „Kaip gyvas Viešpats ir kaip gyvas esi tu, – atsakė Eliša, – nuo tavęs nesiliksiu“. Jiedu tad atėjo į Bet-Elį.
3 Pranašų mokiniai, buvę Bet-Elyje, išėjo pas Elišą ir jį klausė: „Ar žinai, kad Viešpats paims nuo tavęs šiandien tavo šeimininką?“ – „Taip, žinau. Tylėkite!“ – jis atsakė.
4 Elijas jam tarė: „Eliša, prašyčiau pasilikti čia, nes Viešpats pasiuntė mane į Jerichą“. Bet jis atsakė: „Kaip gyvas Viešpats ir kaip gyvas esi tu, nuo tavęs nesiliksiu“. Jiedu tad nuėjo į Jerichą.
5 Pranašų mokiniai, buvę Jeriche, priėję prie Elišos, jį klausė: „Ar žinai, kad Viešpats paims nuo tavęs šiandien tavo šeimininką?“ – „Taip, žinau. Tylėkite!“ – jis atsakė.
6 Tada Elijas jam tarė: „Prašyčiau pasilikti čia, nes Viešpats pasiuntė mane eiti prie Jordano“. – „Kaip gyvas Viešpats ir kaip gyvas esi tu, – atsakė Eliša, – nuo tavęs nesiliksiu“. Jiedu tad ėjo toliau.
7 Juos sekė penkiasdešimt vyrų iš pranašų mokinių. Jiedviem sustojus prie Jordano, ir jie sustojo atokiau nuo jų.
8 Elijas paėmė savo skraistę ir, ją susukęs, sudavė ja per vandenį. Vanduo persiskyrė į dešinę ir į kairę jiedviem pereiti sausa žeme.
Eliša – Elijo įpėdinis
9 Jiems perėjus, Elijas tarė Elišai: „Sakyk man, ką galiu tau padaryti, kol nesu nuo tavęs paimtas“. – „Prašyčiau leisti man paveldėti tavo dvasios dvigubą dalį“,[2]– atsakė Eliša.
10 „Sunkaus dalyko iš manęs prašai – tarė Elijas. – Jeigu matysi mane, kai būsiu nuo tavęs paimamas, tau bus šitai suteikta, o jeigu nematysi, tai nebus tau suteikta“.
11 Jiems einant toliau ir besikalbant, staiga juodu perskyrė ugnies vežimas ir ugningi žirgai. Elijas pakilo viesulu į dangų.
12 Eliša, tai matydamas, sušuko: „Tėve, tėve! Izraelio kovos vežimai ir raiteliai!“[3] Nebegalėdamas daugiau jo matyti, jis griebė savo drabužius ir perplėšė juos į dvi dalis.
13 Tada jis pakėlė nukritusią Elijo skraistę ir, sugrįžęs prie Jordano kranto, sustojo.
14 Paėmęs nukritusią Elijo skraistę, sudavė ja per vandenį, tardamas: „Kur yra Viešpats, Elijo Dievas?“ Ir jam sudavus per vandenį, vanduo persiskyrė į dešinę bei į kairę, ir jis perėjo.
15 Pranašų mokiniai, buvę kitoje pusėje – Jeriche, tai pamatę pasakė: „Elijo dvasia pasilieka su Eliša!“ Atėję jo pasitikti, nusilenkė jam, puldami kniūbsčia.
16 [4]„Nūn štai, – jie tarė jam, – tavo tarnai turi penkiasdešimt stiprių vyrų. Prašom leisti jiems eiti ieškoti tavo šeimininko. Galbūt Viešpaties dvasia jį pagavusi numetė kur ant kalno ar į kokį nors slėnį“. – „Nesiųskite jų!“ – jis atsakė.
17 Betgi jie tol jį primygtinai ragino, kol jis pasakė: „Siųskite juos!“ Jie tada išsiuntė penkiasdešimt vyrų, kurie ieškojo Elijo tris dienas, bet jo nesurado.
18 Jiems sugrįžus pas Elišą, jam tebesant Jeriche, jis jiems tarė: „Argi jums nesakiau: ‘Neikite’“.
Du Elišos stebuklai
19 Kartą miesto gyventojai Elišai skundėsi: „Štai miestas yra maloni vieta gyventi, kaip mano viešpats pats matai, bet vanduo yra blogas ir žemė nederlinga“. –
20 „Atneškite man naują dubenį, – jis paliepė, – įdėkite į jį druskos“. Jie jį atnešė jam.
21 Tada, nuėjęs prie vandens šaltinio, jis subėrė į jį druską ir tarė: „Taip kalbėjo Viešpats: ‘Aš padarau šį vandenį sveiką. Iš jo nekils daugiau nei mirtis, nei netektis’“.
22 Vanduo liko sveikas iki šios dienos pagal Elišos ištartą žodį.
23 [5]Iš ten jis ėjo į Bet-Elį. Jam einant keliu, keletas paauglių išbėgo iš miesto ir ėmė iš jo tyčiotis, šūkaudami: „Plikagalvi, nešdinkis! Plikagalvi, nešdinkis!“
24 Atsigręžęs jis pasižiūrėjo ir prakeikė juos Viešpaties vardu. Dvi meškos, atėjusios iš miško, sudraskė keturiasdešimt du paauglius.
25 Iš čia jis leidosi eiti į Karmelio kalną, iš ten sugrįžo į Samariją.
