Gamtos garbinimas
13 1 [1]Juk iš prigimties kvaili buvo visi žmonės,
kurie gyveno Dievo nepažindami
ir kurie, matydami gerus dalykus,
nepajėgė pažinti To, Kuris yra,[2]
nei pripažinti menininko,
stebėdamiesi jo darbais!
2 O laikė dievais arba ugnį, arba vėją, judrų orą,
arba žvaigždžių ratą, galingą potvynį,
arba didžiuosius dangaus šviesulius[3] –
pasaulio valdytojus.
3 Jei, gėrėdamiesi jų grožiu,
žmonės manė, kad jie dievai,
leisk jiems sužinoti,
kaip daug didingesnis už juos yra jų Šeimininkas,
nes pradinis grožio šaltinis juos sukūrė.
4 Ir jei žmones stebino tų kūrinių galybė ir grožis,
leiski suvokti per juos,
kaip daug galingesnis yra tas, kuris juos padarė.
5 Juk iš kūrinių didingumo ir grožio
panašiai suvokiamas ir jų Kūrėjas.
6 Tačiau tų žmonių nereikia per daug peikti,[4]
nes jie turbūt paklysta
ieškodami Dievo ir norėdami jį rasti.
7 Juk jie nesiliauja jo ieškoję,
gyvendami tarp jo kūrinių,
ir pasitiki tuo, ką mato,
nes matomi daiktai yra gražūs.
8 Betgi vėl – net jie negali būti pateisinami,
9 juk jeigu jie įstengė būti tokie sumanūs,
jog galėjo spėlioti apie Visatą, –
kodėl tad buvo taip lėti atrasti jos Viešpatį?
Stabų garbinimas
10 [5]Bet nelaimingi yra sudėjusieji viltis į negyvus daiktus,
tie, kurie „dievais“ vadina žmogaus rankų darbus,
meniškai apdorotą auksą, sidabrą
ir gyvulių atvaizdus
ar nenaudingą akmenį, senovės rankos tašinį.
Dailidė ir mediniai stabai
11 Įgudęs dailidė, tarkim, nusikerta tinkamą medį,
dailiai nulupa visą jo žievę
ir patrauklia apdaila padirba naudingą reikmenį
namų apyvokoj naudoti.
12 Nuo rankdarbio atlikusiais šipuliais jis išsiverda valgyti
ir prisivalgo iki soties.
13 Bet, tarkim, vieną tokį niekam tikusį šipulį,
kreivą ir gumbuotą pagalį,
jis pasiima ir atspėjamu laiku kruopščiai drožia.
Tą medį jis drožia įsigytu įgūdžiu,
duodamas jam žmogaus panašumą,
14 ar išdrožia jį panašų į kokį nors bevertį gyvūną.
Apglaistęs jį ryškiai raudonais dažais,
nudažęs jo paviršių raudonai
ir užtepęs visas jo dėmes,
15 jis padaro jam tinkamą nišą ir,
įstatęs jį, pritvirtina prie sienos vinimi.
16 Juo rūpinasi, kad kartais nenukristų nuo sienos,
kadangi žino, kad pats sau jis padėt negali.
Juk iš tikro jis tėra tik paveikslas,
ir jam reikia juo rūpintis.
17 O tačiau žmogus, norėdamas melstis jam
dėl nuosavybės ar savo vedybų, ar vaikų,
nesigėdi kalbėtis su negyvu daiktu.
18 Dėl sveikatos jis šaukiasi to, kas silpna;
dėl gyvybės jis meldžiasi negyvam daiktui;
pagalbos maldauja visiškai bejėgį pagalį,
laimingos kelionės – daiktą, negalintį paeiti;
19 dėl pelno, užsiėmimo ir kad sektųsi amatas,
jis prašo įgūdžių iš daikto,
kuris negali rankų pakelti.
