Raudonoji jūra
19 1 Bet nedorėlius persekiojo negailestingas pyktis iki galo,
nes Dievas žinojo iš anksto, ką jie toliau darys:
2 žinojo, kad, nors patys buvo leidę tavo tautai išeiti
ir skubiai juos[1] buvo išvarę,
jie pakeis savo mintį ir juos vysis.
3 Juk dar tebegedėdami
ir prie mirusiųjų kapų teberaudodami,
jie[2] padarė kitą kvailą nuosprendį
ir vijosi kaip bėglius tuos,
kuriuos buvo maldavę ir privertę išeiti.
4 Juk pelnytas likimas vedė juos prie tokio galo
ir padarė, jog jie užmiršo, kas buvo įvykę,
kad nauja bausme papildytų, ko dar jų kančioms trūko,
5 ir tavo tauta atliktų nuostabią[3] kelionę,
o anie rastų nepaprastą mirtį.
6 Juk visa kūrinijos prigimtis buvo iš naujo kuriama
vykdyti tavo įsakams,
kad tavo vaikai nuo pavojų būtų apsaugoti.
7 Buvo matyti debesis, dengiantis jųjų stovyklą,
ir sausa žemė, kylanti ten, kur pirma tyvuliavo vanduo –
kelias be kliūčių iš Raudonosios jūros
ir žolėta lyguma iš nuožmios bangų mūšos, –
8 per kurią perėjo visa tauta, tavo rankos globojama,
stebėdamasi nuostabiais stebuklais.
9 Jie laigė kaip arkliai po ganyklą
ir šokinėjo kaip ėriukai,
šlovindami tave, Viešpatie, savo Išgelbėtoją.
10 Jie vis dar prisiminė
savo išgyvenimus svetimoje šalyje,
kai žemėje vietoj galvijų knibždėjo uodų
ir upė vietoj žuvų kirbėjo daugybe varlių.
11 Vėliau jie matė ir naują paukščių rūšį,
kai, geismo verčiami, reikalavo skanėstų
12 ir jiems patenkinti putpelės atskrido iš už jūros.
Egiptas kaltesnis už Sodomą
13 Betgi bausmės nusidėjėlių neužklupo
be įspėjimo ženklų, duotų baisia perkūnija.
Jie pelnytai kentėjo už savo nedorus darbus,
nes iš tikrųjų svetimšaliams
jie buvo parodę didelę neapykantą.[4]
14 Juk anie[5] buvo atsisakę priimti
pas juos atvykusius svetimšalius,
o šie vergais pavertė svečius,[6]
kurie buvo jų geradariai.
15 Ir to negana! Žinoma, ir anuos[7] ištiks galutinė bausmė,
nes jie svetimšalius buvo nedraugiškai priėmę,
16 o šie svečius, iškilmingai priimtus,
vėliau nuožmiu lažu engė,
nors tie jau turėjo lygias teises.
17 Užtat ir jie buvo apakinti,
lygiai kaip anie prie teisiojo vyro durų,
kai, juodos tamsos apsupti,
kiekvienas grabinėjosi, norėdamas rasti savo duris.
Nauja gamtos darna
18 Juk {gamtos} pradmenys keitėsi vietomis,
kaip skambinant arfa gaidos keičia savo ritmą,
nors kiekviena išlaiko savo garsą.
Tai tegalima suvokti tik žvelgiant į tai, kas įvyko.
19 Juk žemės gyvūnai[8] buvo paversti vandeniniais,
o plaukiojantys[9] išlipo į krantą.
20 Ugnis išlaikė savo jėgą net vandenyje,
o vanduo pamiršo savo gesinančią prigimtį.
21 Atvirkščiai, liepsnos nepajėgė nei sudeginti
jose vaikščiojančių trapių gyvūnų,
nei ištirpdyti to, panašaus į ledą
ir lengvai ištirpdomo maisto iš dangaus.[10]
22 Juk visais būdais tu, Viešpatie,
aukštinai bei pagerbei savo tautą,
jai visad ir visur padėdamas!
