Saliamono malda
9 1 [1]„Mano protėvių Dieve ir gailestingumo Viešpatie,
kuris visa padarei savo žodžiu
2 ir savo išmintimi sukūrei žmogų
būti tavo padarytų kūrinių šeimininku,
3 valdyti pasaulį šventumu ir teisumu
ir dora širdimi tarti nuosprendį,
4 suteik man išminties, tavo sosto tarnaitės,
ir neišmesk manęs iš savo vaikų skaičiaus.
5 Juk aš esu tarnas, sūnus tavo tarnaitės,
silpnas žmogus ir trumpaamžis,
menkai tenutuokiantis apie teismą ir įstatymus.
6 Juk iš tikrųjų net tobulas žmogus mirtingųjų
bus laikomas nieku be tavo išminties.
7 Tu išrinkai mane būti savo tautos karaliumi
ir tavo sūnų bei dukterų teisėju.
8 Tu įsakei statyti Šventyklą ant savo šventojo kalno
ir aukurą savo buveinės mieste,
atvaizdą tavo šventosios Padangtės,
kurią tu prirengei nuo pat pradžios.
9 Su tavimi yra išmintis – ta,
kuri žino tavo darbus
ir kuri buvo, kai padarei pasaulį;
ji suvokia, kas malonu tavo akyse
ir kas teisinga pagal tavo įsakymus.
10 Atsiųsk ją iš šventojo dangaus,
siųsk ją nuo savo šlovės sosto,
kad ji triūstų su manimi
ir žinočiau, kas tau malonu.
11 Juk ji visa žino ir supranta,
santūriai man vadovaus
ir apsaugos mane savo didingumu.
12 Tada mano darbai bus tau malonūs,
aš valdysiu teisingai tavo tautą
ir būsiu vertas savo tėvo sosto.
13 [2]Juk kas gali žinoti Dievo užmojį?
Kas gali suvokti, ko Viešpats nori?
14 Juk mirtingųjų svarstymai nieko verti
ir mūsų sumanymai nepatikimi,
15 nes mūsų irus kūnas nusveria sielą
ir ši molinė pastogė slopina neramų protą.
16 Mes sunkiai atspėjame, kas yra žemėje,
ir tik triūsdami randame tai, kas po ranka,
bet kas ištyrė tai, kas yra danguje?
17 Kas būtų sužinojęs tavo užmojį,
jeigu tu nebūtum davęs išminties
ir siuntęs savo šventosios dvasios iš aukštybių?
18 [3]Taip įvyko, kad žemės vaikų takai buvo ištiesinti,
žmonės išmokyti, kas tau malonu,
ir išgelbėti išmintimi“.
