Mozė palaimina gimines
33 1 Šis yra palaiminimas, kurį Dievo vyras Mozė prieš savo mirtį suteikė izraeliečiams.
2 [1]Jis tarė:
„Viešpats atėjo nuo Sinajaus,
užtekėjo jiems nuo Seiro;
jis pasirodė nuo Parano kalno,
dėl jų atkeliavo nuo Rebibot-Kadešo,
žaibams tvyksint iš jo dešinės.
3 Iš tikrųjų jis myli savo tautą!
Tavo šventieji visi tavo rankoje,[2] –
žygiavo jie paskui tave,
sekdami tavo nurodymais.
4 Kai Mozė įpareigojo mus Mokymu,
kaip paveldu Jokūbo bendrijai,
5 tada {Viešpats} tapo karaliumi Ješurūne,[3]
tautos galvoms į draugę surinkus Izraelio gimines.
6 [4]Teišlieka gyvas Reubenas ir teneišmiršta,
nors skaičiumi jis yra mažas“.
7 Apie Judą jis sakė:
„Viešpatie, išgirsk Judo balsą
ir parvesk jį pas savo tautą.[5]
Sustiprink jam rankas
ir padėk jam atsispirti priešams“.
8 O apie Levį jis sakė:
„Tebūna tavo Tumimai ir Urimai[6]
tavo ištikimajam vyrui,
išmėgintam prie Masos,
su kuriuo grūmeisi prie Meribos vandenų.
9 [7]Apie savo tėvą ir motiną jis sakė:
‘Jų nepažįstu!’
Į savo gimines nekreipė dėmesio,
savo vaikus atsisakė pažinti,
nes laikėsi tik tavo žodžio
ir nenutolo nuo tavo Sandoros.
10 Jokūbą jie moko tavo įsakų
ir Izraelį tavo įstatymo;
smilkalus jie deda tavo akivaizdoje
ir deginamąsias aukas ant tavo aukuro.
11 Laimink, Viešpatie, jo nuosavybę
ir maloniai priimk jo rankų tarnybą.
Taip smok į strėnas jo priešams,
jo nekenčiantiems,
kad jie daugiau nebeatsikeltų“.
12 Apie Benjaminą jis sakė:
„Viešpaties numylėtinis saugiai ilsisi, –
Aukščiausiasis globoja jį visą dieną, –
mylimasis ilsisi ant jo pečių“.
13 O apie Juozapą jis sakė:
„Tebūna Viešpaties palaimintas jo kraštas
rinktine rasos dovana iš dangaus
ir iš bedugnės, glūdinčios po žeme;
14 rinktiniais saulės vaisiais
ir vešlia mėnesių naša;
15 geriausiu senųjų kalnų derliumi
ir amžinųjų kalvų dosnumu;
16 geriausiomis žemės dovanomis
bei jos pilnuma
ir malone Artumo krūme.[8]
Teateina visa tai ant Juozapo galvos,
ant viršugalvio, pašvęstojo tarp brolių.
17 Kaip pirmagimis jautis savo didybėje
jis turi ragus, tarsi ragus laukinio jaučio;
subado jais tautas,
net tas – prie žemės pakraščių.
Tokie yra Efraimo miriadai,
tokie yra Manaso tūkstančiai“.
18 O apie Zebuluną jis sakė:
„Džiaukis, Zebulunai, savo kelionėse,
o tu, Issacharai, savo palapinėse!
19 Į kalną jie kviečia tautas,
ten jie atnašauja teisias aukas,
nes jie ragauja jūrų pertekliaus[9]
ir smėlyje slypinčių gėrybių[10]“.
20 O apie Gadą jis sakė:
„Tebūna palaimintas, kuris plečia Gadą!
Gadas guli kaip liūtas,
nuplėšia aukai ranką ir galvą.
21 Pirmienas sau pasirinko,
nes ten buvo vadui paskirta dalis;
Jis atėjo tautos priekyje,
įvykdė Viešpaties teisumą
ir jo įsakus Izraeliui“.
22 [11]O apie Daną jis sakė:
„Danas yra liūtukas,
šokantis iš Bašano“.
23 O apie Naftalį jis sakė:
„O, Naftali, esi sotus palaimos
ir pilnas Viešpaties palaiminimo,
paveldėk jūrą[12] ir pietus!“
24 [13]O apie Ašerą jis sakė:
„Tebūna Ašeras laimingiausias tarp sūnų,
tebūna jis brolių mėgstamas,
temirko aliejuje savo kojas!
25 Tebūna tavo durų skląsčiai iš geležies ir vario, –
būk saugus visas savo dienas!“
26 „O, Ješurūnai,[14] nėra kito kaip Dievas,
atskriejantis dangumi tau padėti
savo didybėje per padanges!
27 Dievas prieglobstis nuo seno,
žemėje yra jo amžinos rankos.
Nuvarė priešą tau nuo kelio
ir tarė: ‘Sunaikink!’
28 Užtat Izraelis saugiai gyvena, –
rami yra Jokūbo buveinė
grūdų ir vyno krašte,
po rasa lynojančiu dangumi.
29 Laimingas tu, Izraeli!
Kas gali būti panašus į tave, –
tautą, išgelbėtą Viešpaties,
tave globojančio skydo,
tavo pergalingojo kalavijo!
Tavo priešai gūždamiesi ateis pas tave,
o tu sutrypsi jiems nugarą“.