Juditos malda
9 1 Judita puolė kniūbsčia ant žemės, pelenais apsibarsčiusi galvą, vilkėdama tik ašutinę. Tuo pačiu metu, kai Viešpaties Namuose Jeruzalėje buvo atnašaujama vakarinė smilkalų auka, Judita garsiai šaukėsi Viešpaties, tardama:
2 „Viešpatie, mano protėvio
Simeono Dieve!
Tu įdavei jam į ranką kalaviją,
kad atkeršytų svetimtaučiams,
niekšiškai atsegusiems mergelės[1] diržą,
begėdiškai apnuoginusiems jos šlaunis ir
jos užgaulei išniekinusiems jos kūną.
Juk tu buvai pasakęs: ‘Taip nedaroma!’
Bet jie taip padarė.
3 [2]Už tai tad atidavei jų valdovus mirčiai,
sutepei jų krauju tą lovą,
kurioje jie gulėjo apgauti,
tą pačią jų užgaulės gėdą jutusią lovą;
paguldei vergus drauge su didžiūnais
ir didžiūnus su jų tarnais.
4 Atidavei jų žmonas prievartauti,
jų dukteris paimti į nelaisvę
ir visą jų grobį padalyti savo
mylimiems vaikams,
kurie buvo tau degę uolumu,
bjaurėjęsi savo kraujo suteršimu
ir šaukęsi tavo pagalbos.
O Dieve, mano Dieve,
išklausyk ir manęs – našlės!
5 Juk tu esi atsakingas už šiuos įvykius
ir už tai, kas pirma įvyko,
ir už tai, kas paskui buvo.
Tu sumanei, kas dabar vyksta
ir kas ateityje bus.
Kas yra įvykę, tu turėjai mintyje.
6 Dalykai, kuriuos sumanei, ateina,
sakydami: ‘Žiūrėk, mes čia!’
Nes visi tavo keliai paruošti iš anksto
ir tavo nuosprendis duotas numatant.
7 Štai asirai, milžiniškos pajėgos,
didžiuojasi savo arkliais ir raiteliais,
giriasi savo pėstininkų jėga,
pasitiki skydu ir ietimi,
lanku ir svaidykle!
Jie nežino, kad
‘Tu, Viešpatie, triuškini kovos gretas.
8 Viešpats yra tavo vardas!’
Sutriuškink jų jėgą savo galybe
ir savo pykčiu sunaikink jų smurtą,
nes jie ketina išniekinti tavo šventovę,
suteršti Padangtę,
kurioje gyvena tavo garbingas vardas,
ir nukirsti kalaviju tavo aukuro ragus.
9 Pasižiūrėk į jų įžūlumą
ir išliek jiems ant galvų savo pyktį.
Duok man, našlei, stiprią ranką,
kad įvykdyčiau, ką ketinu.
10 Mano lūpų apgaule paguldyk vergą su valdovu
ir valdovą su jo tarnu.
Jų įžūlumą moters ranka palaužk![3]
11 Tavo jėgą sudaro ne skaičiai,
tavo galybė remiasi ne galingais vyrais.
Tu esi Dievas kukliųjų,
pagalba engiamųjų,
gynėjas silpnųjų,
prieglauda apleistųjų,
išgelbėtojas žmonių be vilties.
12 Maldauju, maldauju, Dieve mano tėvo,
Dieve Izraelio paveldo,
Viešpatie dangaus ir žemės,
Kūrėjau vandenų,
Karaliau visos Kūrinijos,[4]
išklausyk mano maldą!
13 [5]Padaryk, kad mano žodžiai ir apgaulė
taptų žaizda ir rykšte
taip nuožmiai užsimojusiems
prieš tavo sandorą,
prieš tavo šventąjį Namą,
prieš Ziono kalną
ir tavo vaikų paveldėtus namus.
14 Parodyk kiekvienai tautai ir kiekvienai giminei,
kad tu esi Viešpats –
Dievas visos galybės ir jėgos –
ir kad nėra kito,
ginančio Izraelio tautą,
tik tu vienas!“
