13 1 „Tikėk[1] manimi, savo akimis visa tai regėjau,
savo ausimis tai girdėjau ir suvokiau.
2 Ką jūs žinote, tą ir aš žinau.
Už jus nesu menkesnis.
3 Vis dėlto kalbėsiu Visagaliui, –
aš noriu ginti savo bylą pas Dievą.
4 Juk jūs glaistote melu,
visi esate beverčiai gydytojai!
5 O, kad jūs išvis tylėtumėte,
tai būtų jūsų išmintis!
6 Išgirskite tad mano bylą,
išklausykite mano lūpų priekaištus.
7 Argi kalbėsite už Dievą jūs klaidingai,
kalbėsite už jį su apgaule?
8 Argi rodysite jam šališkumą, ginsite bylą už Dievą?
9 Argi išeis jums į gera, kai jus ištirs?
Nejau galite jį apgauti,
kaip žmogus žmogų apgauna?
10 Jis tikrai jus išbars,
jeigu jūs savo širdyje esate jam šališki.
11 Argi jo didybė jūsų nebaugins
ir jo klaikas jūsų neapims?
12 Jūsų pamokymai – patarlės, semtos iš pelenų,
o jūsų atsakymai – molio krūvos.
13 Tad patylėkite, išsakysiu, ką manau.
Nesvarbu, kas man atsitiks.
14 [2]Dantyse nešiu savo kūną
ir ant delno pasidėsiu gyvastį.
15 Nors jis ir gali mane užmušti,
tačiau juo pasitikiu,
prieš jį savo kelius ginsiu.
16 Aš būsiu Dievo akivaizdoje, ir jis mane išgelbės,
nes nedoras žmogus nedrįstų stotis prieš Dievą.
17 Dėkitės tad į širdį mano žodžius,
tebūna jūsų ausyse tai, ką pasakiau.
18 Štai aš paruošiau savo bylą
ir žinau, kad būsiu išteisintas.
19 Kas nori stoti į teismą prieš mane?
Sutinku iš anksto būti nutildytas ir mirti!
20 [3]Tik suteik man du dalykus,
tuomet nesislėpsiu nuo tavojo veido.
21 Atitolink savo ranką nuo manęs ir neleisk,
kad tavo klaikas mane gąsdintų.
22 Tada šauk, ir aš atsakysiu;
ar leisk man pirmam kalbėti ir tu man atsakyk.
23 Kiek yra mano kalčių ir nuodėmių?
Parodyk man mano nusižengimą ir mano nuodėmę.
24 Kodėl slepi savo veidą
ir elgiesi su manimi kaip su priešu?
25 Nejau nori gąsdinti vėjo blaškomą lapą
ir pulti vieną sausą šiaudą?
26 Juk meti man karčius apkaltinimus
ir baudi mane už jaunystės kaltes.
27 Mano kojas įdėjai į trinką,
stebi visus mano takus
ir nustatai ribą mano pėdsakams.
28 Žmogus sudūlėja kaip puvėsis,
tarsi kandžių suėstas drabužis“.
