17 1 „Mano jėgos palaužtos, mano dienos baigiasi,
manęs laukia kapas!
2 Iš tikrųjų tik pajuoka lydi mane,
mano akys apkartusios naktį praleidžia.
3 [1]Užsidėk užstatą už mane,
nes kas kitas paduos man ranką?
4 Tu taip užsklendei jų širdį,
kad jie nebegali galvoti,
todėl neleisk jiems manęs nugalėti.
5 Žmogus kviečiasi bičiulius į vaišes,
o tuo tarpu jo vaikų akys aptemusios nuo bado!
6 Jis visiems padarė mane priežodžiu,
esu tarsi žmogus, kuriam spjaunama į veidą.
7 Man akys aptemo nuo širdgėlos;
visi mano sąnariai yra kaip šešėlis.
8 Dorus žmones tai stebina;
nekaltasis piktinasi nedorėliu.
9 Tačiau teisusis laikosi savojo kelio;
žmogus švariomis rankomis vis stiprėja.
10 [2]Eikite šen tad, jūs visi, vėl mane pulkite, –
išmintingo žmogaus tarp jūsų nerasiu nė vieno!
11 [3]Pasibaigė mano dienos,
sudužo mano svajonės,
nutrauktos mano širdies stygos.
12 Tokie žmonės sako, kad naktis yra diena.
‘Šviesa, – jie sako, – yra arti tamsos!’
13 Jei turiu laikyti Šeolą savo buveine,
jei klojuosi guolį tamsybėje,
14 jei sakau Duobei: ‘Tu mano tėvas!’
ir kirmėlėms: ‘Jūs mano motina!’ ‘Mano sesuo!’ –
15 kur tad glūdi mano viltis?
Ar kas gali matyti už mane viltį?
16 Ar nužengs ji į Šeolą?
Ar nužengsime drauge į dulkes?“
