Elihu’as aiškina Jobo kančios prasmę
36 1 Elihu’as tęsė kalbą ir tarė:
2 „Pakęsk mane dar šiek tiek, pamokysiu tave,
nes dar turiu šį tą pasakyti Dievo vardu.
3 Savo žinojimą atnešu iš toli
ir pateisinsiu savo Kūrėją.
4 Iš tikrųjų mano žodžiai – ne melas;
prieš save jūs matote žmogų, kuris tikrai žino.
5 Štai, Dievas yra galingas! Neniekina nė vieno;
galingas jis jėga ir širdimi.
6 Nedorėliui gyventi jis neleidžia,
bet kenčiantiems yra teisingas.
7 Akių nuo teisiųjų jis nenugręžia,
į sostą su karaliais juos amžiams sodina
ir išaukština juos.
8 Įsipainiojusiems į grandines
ir skausmo pinklių pagautiems
9 jis parodo, ką jie buvo padarę –
jų kaltes, – kad jie buvo įžūliai pasielgę.
10 Atveria ausis jų rūsčiam žodžiui,
įsako jiems gręžtis nuo pikto.
11 Jeigu paklauso ir jam tarnauja,
savo dienas jie užbaigia gerovėje
ir metus savo baigia laimingi.
12 Bet jeigu nepaklauso, jie žūva nuo kalavijo –
miršta, nes nesuvokia.[1]
13 Nedorieji tik tūžta širdyje,
kai jis ištinka juos, ir pagalbos nesišaukia.
14 Jie miršta dar savo jaunystėje,
gėdingo gyvenimo pasendinti.[2]
15 Bet Dievas išgelbsti kenčiantįjį per jo kančią
ir ausis jam atveria nelaime.
16 Ir tave jis viliojo iš kančios nasrų,
kai smaginaisi beribiu pertekliumi,
savo geriausiais valgiais apkrautu stalu.
17 Bet kai tu teisi kaip nedorėlis,
ištiks tave teismas ir teisingumas.
18 Saugokis, kad nebūtum pertekliaus suviliotas
ir kyšių didumas tavęs neišvestų iš kelio.
19 Argi ištikus bėdai tau padės tavo turtai
ir visos galingos pastangos?
20 Nelauk, kad ateitų naktis – laikas,
kai tautos staiga pranyks.
21 Saugokis, kad nesigręžtum į pikta!
Juk dėl to turėjai kentėti skausmą“.
Elihu’as primena Jobui Dievo didybę
22 „Atsimink, kokia didinga yra Dievo galybė!
Kas gali taip pamokyti, kaip jis daro?
23 Kas gali pasakyti Dievui, kaip elgtis,
ar jam prikišti: ‘Tu neteisingai pasielgei’?
24 Atsimink, kad turi šlovinti jo darbą,
apie kurį mirtingieji giedojo giesmes.
25 Visa žmonija mato Dievo darbą,
kiekvienas žvelgia į jį iš toli“.
Dievas valdo audras
26 „Iš tikrųjų Dievas yra didis, pranoksta mūsų žinojimą;
skaičius jo metų neištiriamas.
27 Juk jis buveinėje savo sukuria vandens lašus,
iš gausybės jie susiburia į lietų.
28 Debesys išpila lietų,
gausiai apipila mirtinguosius.
29 [3]Argi gali kas suprasti debesų skleidimą,
perkūno griausmus iš jo buveinės?
30 Štai jis žaibuoja per visą padangę,
jūros gelmės yra jo sostas.
31 Juk taip[4] jis maitina tautas,
parūpina apsčiai maisto.
32 Savo rankose jis laiko žaibą,
nurodo jam, kur trenkti.
33 Už jį kalba jo perkūnija
ir uždega pyktį nedorybei“.
