Jobas atsako Bildadui
9 1 Tada Jobas atsakė. Jis tarė:
2 „Taip, aš žinau, kad šitaip yra:
bet kaip gali žmogus būti teisus prieš Dievą?
3 [1]Jei kas užsispirtų į teismą su juo stoti,
negalėtų atsakyti jam nė į vieną kaltinimą iš tūkstančio.
4 Jis yra išmintingos širdies, galingas savo jėga, –
kas kada nors jam priešinosi
ir išliko sveikas?
5 Jis perkelia kalnus jiems nežinant,
nuverčia juos, kai supyksta;
6 pajudina iš vietos žemę,
ir jos šulai sudreba.
7 Jis sako saulei: ‘Netekėk!’
ir žvaigždėms: ‘Nešvieskite!’
8 Jis vienas padėjo dangaus skliautą į vietą
ir žengia Jūros bangomis.
9 Jis padarė Grįžulo Ratus ir Šienpjovius,
Sietyną ir pietų skliauto žvaigždynus.
10 Jis nuveikia didžius darbus, –
suprasti jų neįmanoma, –
daugiau nuostabių darbų,
nei gali žmogus suskaičiuoti.
11 Štai jis praeina pro šalį,
bet aš jo nematau;
jis pražingsniuoja,
bet aš jo nepajuntu.
12 Tikėk manimi, jis atima –
ir kas gali jam uždrausti?
Niekas negali jo klausti: ‘Ką tu darai?’
13 Dievas neslopina savo pykčio;
po juo kniūbsčia tebeguli Rahabo kariauna.[2]
14 Kaip tad galiu aš jam atsakyti
ar žodžiais jam priešgyniauti?
15 Nors ir esu teisus, negaliu jam atsakyti;
aš maldaučiau savo teisėją pasigailėjimo.
16 Jeigu į jį kreipčiausi ir jis teiktųsi atsakyti,
netikiu, kad jis klausytųsi mano žodžių.
17 Juk mane jis audra plėšo
ir mane žaizdomis nusėja be priežasties.
18 Atsikvėpt man neleidžia,
aitrina mane kartėliu.
19 Jeigu tai jėgų išbandymas,
Dievas sako: ‘Štai aš!’
Jei tai teismo klausimas –
kas gali pašaukt jį stoti į teismą?
20 Nors ir esu nekaltas,
mano burna pasmerktų mane;
nors esu be priekaištų,
jis durtų pirštu į mano ydas.
21 Esu be priekaištų? Nė pats to nebežinau;
aš nebenoriu gyventi!
22 Tai vis tiek pat! Užtat ir sakau:
‘Abu – ir nekaltą, ir kaltą – jis sunaikina!’
23 Nelaimei staiga atnešus žūtį,
jis tyčiojasi iš nekaltojo negandos.
24 Žemė atiduota į nedorėlių rankas;
jos teisėjų rankas jis uždengia.
Jeigu ne jis, kas tad?
25 Mano dienos eiklesnės už bėgiką,
prabėga ir laimės man neatneša.
26 Jos praskuba kaip nendrinės valtelės,
kaip erelis, leisdamasis žemyn ant grobio.
27 Jei sakau: ‘Užmiršiu savo skundą,
atsikratysiu savo liūdno veido
ir būsiu linksmas’, –
28 [3]baisu darosi dėl visos mano kančios,
nes žinau, kad tu manęs neišteisinsi.
29 Jeigu turiu būti laikomas kaltu,
kam tad turėčiau veltui stengtis?
30 [4]Jei net apsiplaučiau sniegu
ir nusivalyčiau rankas šarmu,
31 tu taip panardintumei mane į purvus,
kad net mano drabužiai manimi bjaurėtųsi.
32 Juk jis nėra mirtingas, panašus į mane,
kad galėčiau jam atsakyti
ar stoti kartu į teismą!
33 O, kad atsirastų taikintojas
savo rankai uždėti ant mudviejų!
34 Tenuima nuo manęs savo rykštę,
tenegąsdina manęs daugiau jo klaikas.
35 Tada kalbėčiau jo nebijodamas,
nes žinau, kad šitoks nesu“.[5]
