11 1 Mesk savo duoną ant vandens,[1]
nes po daugelio dienų ją atrasi.
2 [2]Išdalyk, ką turi, septyniems
ar net aštuoniems, nes nežinai,
kokia nelaimė gali ištikti žemę.
3 Kai debesys pritvinkę,
jie palaisto lietumi žemę;
kur tik medis kristų – į pietus ar į šiaurę,
toje vietoje, kur krinta,
ten jis ir gulės.
4 Kas žiūri vėjo, niekad nesės,
o kas stebi debesis, niekad nepjaus.
5 Lygiai kaip nežinai,
kokiu keliu ateina gyvybės alsavimas
į kaulus motinos įsčiose,
taip nežinai,
kaip Dievas elgiasi Visatoje.
6 Rytą sėk savo sėklą,
iki vakaro neleisk savo rankai ilsėtis,
nes niekad nežinai,
ar šis ar anas darbas pasiseks,
ar galbūt abu bus sėkmingi.
Gyvenimo vakarą
7 Smagi yra dienos šviesa,
malonu akims matyti saulę.
8 Taip, nors ir daugel metų žmogus gyventų,
tesimėgauja jais visais nepamiršdamas,
kad apsčiai bus ir tamsių dienų.
Tai, kas ateina, yra rūkas!
9 Džiūgauk, jaunuoli, kol esi jaunas!
Leisk savo širdžiai mėgautis
savo jaunystės dienomis.
Eik, kur veda tavo širdies troškimai,
daryk, kas patinka tavo akims,
bet žinok, kad dėl viso to
tave Dievas pašauks į teismą.
10 Išmesk rūpestį iš savo širdies,
savęs neapsunkink,
nes jaunystė ir gyvenimo aušra yra rūkas!
