26 1 Kaip[1] sniegas vasarą ar lietus pjūties metu,
taip nevietoje yra garbė kvailiui.
2 Kaip žvirblis turi lakioti, o kregždė skraidyti,
taip nepelnytas prakeikimas nenutupia.
3 Botagas arkliui, kamanos asilui,
o lazda kvailių nugarai!
4 [2]Neatsakyk kvailiui pagal jo kvailumą,
kad netaptumei į jį panašus.
5 Atsakyk kvailiui pagal jo kvailumą,
kad jis taptų išmintingas savo akyse.
6 Žmogus, kuris siunčia žinią per kvailį,
pjauna savo koją ir daro sau nuostolį.
7 [3]Patarlė kvailio burnoje
klebetuoja kaip luošo žmogaus kojos.
8 Duoti kvailiui garbės vietą tolygu,
kaip tvirtai įrišti akmenuką į mėtyklę.
9 Patarlė kvailio burnoje
panaši į erškėčio šaką, mojuojamą kvailio ranka.
10 Samdyti kvailį ar girtuoklį
tas pat kaip kalaviju sužeisti praeivius.
11 Kaip šuo vėl grįžta prie savo vėmalo,
taip kvailys kartoja savo kvailystę.
12 Ar esi matęs žmogų, kuris tariasi esąs išmintingas?
Daugiau vilties kvailiui, negu jam!
13 „Ant kelio liūtukas! – sako dykaduonis, –
lauke gatvėse liūtas!“
14 Durys vartosi ant savo vyrių,
o tinginys savo lovoje.
15 Tinginys kiša ranką į dubenį,
bet yra per daug pavargęs, kad pakeltų ją sau iki burnos.
16 Tinginys tariasi esąs išmintingesnis
už septynis žmones, duodančius gerą patarimą.
17 Praeivis, kuris kišasi į svetimą ginčą,
yra panašus į žmogų, griebiantį šunį už ausų.
18 Kaip pamišėlis,
kuris leidžia mirtinus nuodėgulius ir strėles,
19 taip elgiasi žmogus, kuris apgauna artimą
ir paskui sako: „Aš tik pajuokavau!“
20 Nepridedant malkų, užgęsta ugnis,
o nesant liežuvautojo, nutyla ginčas.
21 Anglys žarijoms, malkos ugniai,
o priekabingas žmogus kivirčui užkurti.
22 Liežuvautojo žodžiai yra tarsi skanėstai, –
jie giliai nueina.
23 Kaip glazūra, dengianti molinį indą,
tokios yra lipšnios nedoros širdies lūpos.
24 Žmogus, kupinas neapykantos, jos žodžiais nerodo,
bet širdyje jis slepia apgaulę.
25 Kai jo kalba yra pataikaujanti, juo nepasitikėk,
nes jo širdyje glūdi septynios baisenybės;[4]
26 nors jo neapykanta yra gudriai paslėpta,
bet nedorumas atsivers sueigoje.
27 Kas kasa duobę {kitam}, į ją {pats} įkris;
akmuo užrieda ant to, kuris jį parita.
28 Melagingas liežuvis nekenčia savo aukų,
o pataikaujanti burna veda į pražūtį.
