28 1 Izaokas tada pasišaukė Jokūbą, palaimino ir įsakė: „Neimk žmonos iš kanaaniečių dukterų!
2 Keliauk tuojau pat į Padan-Aramą, į Betuelio, tavo motinos tėvo, namus ir ten paimk sau žmoną iš Labano, tavo motinos brolio, dukterų.
3 Telaimina tave Dievas Visagalis, tepadaro tave vaisingą ir gausų, idant taptum tautų bendrija.
4 Tesuteikia tau jis Abraomo palaiminimą – tau ir tavo palikuonims, idant paveldėtum kraštą, kuriame dabar gyveni kaip ateivis, – kraštą, kurį Dievas davė Abraomui“.
5 Izaokas išsiuntė Jokūbą, ir jis iškeliavo į Padan-Aramą pas Betuelio aramiečio sūnų Labaną, Rebekos, Jokūbo ir Esavo motinos, brolį.
6 O Esavas pastebėjo, kad Izaokas palaimino Jokūbą bei išsiuntė jį į Padan-Aramą gauti sau ten žmonos, kad, duodamas savo palaiminimą, įsakė: „Neimk žmonos iš kanaaniečių dukterų“
7 ir kad Jokūbas, paklusdamas tėvui ir motinai, iškeliavo į Padan–Aramą.
8 Esavas tada pamatė, kad kanaanietės moterys labai nepatiko jo tėvui Izaokui.
9 Todėl Esavas nuėjo pas Išmaelį ir prie savo turimų žmonų dar paėmė sau žmona Abraomo sūnaus Išmaelio dukterį Mahalatą, Nebajoto seserį.
Jokūbo sapnas prie Bet-Elio
10 Jokūbas paliko Beer-Šebą ir leidosi Harano link.
11 Pasiekęs žinomą vietą,[1] jis apsistojo nakvoti, nes saulė jau buvo nusileidusi. Paėmęs iš tos vietos akmenį, pasidėjo jį po galva ir toje vietoje atsigulė miegoti.
12 Jis sapnavo: žiūri, laiptai[2] stovi žemėje, o jų viršus siekia dangų, ir Dievo angelai jais laipioja aukštyn ir žemyn.
13 Žiūri, Viešpats stovi prie jo ir sako: „Aš esu Viešpats, Dievas tavo senelio Abraomo ir Dievas Izaoko. Žemę, ant kurios guli, duosiu tau ir tavo palikuonims.
14 Tavo palikuonys bus tokie gausūs kaip žemės dulkės, tu išsiplėsi į vakarus ir rytus, į šiaurę ir pietus. Visos žemės gentys per tave ir tavo palikuonis ras sau palaiminimą.
15 Būk tikras, aš esu su tavimi! Globosiu tave, kur tik eitum, ir sugrąžinsiu tave į šią žemę. Niekad tavęs nepaliksiu, kol neįvykdysiu, ką tau pažadėjau“.
16 Jokūbas pabudo iš miego ir tarė: „Iš tikrųjų Viešpats yra šioje vietoje, bet aš to nežinojau!“
17 Drebulio krečiamas jis sakė: „Kokia baugi ši[3] vieta! Tai[4] ne kas kita kaip Dievo namai ir dangaus vartai“.
18 Atsikėlęs anksti rytą, Jokūbas paėmė akmenį, kurį buvo pasidėjęs po galva, pastatė jį kaip paminklą[5] ir užpylė ant jo viršaus aliejaus.
19 O tą vietą jis pavadino Bet-Eliu,[6] nors ankstesnis to miesto vardas ir yra Luzas.
20 Tuomet Jokūbas padarė įžadą, sakydamas: „Jei Dievas pasiliks su manimi, saugodamas mane kelionėje, kurią pradedu, ir duos man duonos valgyti ir drabužių apsivilkti,
21 idant sugrįžčiau ramybėje vėl į tėvo namus, tuomet Viešpats bus mano Dievas,
22 ir šis akmuo, kurį pastačiau kaip paminklą, bus Dievo namai. O iš viso, ką tu man duodi, tikrai atseikėsiu tau dešimtinę“.
