Pasakojimas apie nupuolimą: pikto kilmė
3 1 O žaltys buvo suktesnis už visus kitus laukinius gyvulius, kuriuos Viešpats Dievas buvo padaręs. Jis paklausė moterį: „Ar tikrai Dievas sakė: ‘Nevalgykite nuo jokio medžio sode!’?“
2 Moteris atsakė žalčiui: „Vaisius sodo medžių mes galime valgyti.
3 Tik apie vaisių medžio sodo viduryje Dievas sakė: ‘Jūs nuo jo nevalgysite nei jo liesite, kad nemirtumėte!’“
4 Bet žaltys tarė moteriai: „Jūs tikrai nemirsite!
5 Ne! Dievas gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo užvalgysite, ir jūs būsite kaip Dievas,[1] kuris žino, kas gera ir kas pikta.“
6 Kai moteris pamatė, kad tas medis buvo geras maistui, kad jis buvo žavus akims ir kad tas medis žadėjo duoti išminties, ji skynėsi jo vaisiaus ir valgė, davė jo ir savo vyrui, buvusiam su ja, ir jis valgė.
7 Tuomet abiejų akys atsivėrė ir jiedu suprato esą nuogi. Jie susiuvo figmedžio lapus ir pasidarė sau juosmens aprišalus.
8 Išgirdę garsą Viešpaties Dievo, vaikščiojančio sode pavakario vėjeliui[2] dvelkiant, žmogus ir jo žmona pasislėpė nuo Viešpaties Dievo veido tarp sodo medžių.
9 Bet Viešpats Dievas pašaukė žmogų ir paklausė: „Kur tu esi?“
10 Jis atsiliepė: „Išgirdau tavo garsą sode ir nusigandau, nes buvau nuogas, todėl pasislėpiau.“
11 {Dievas} jo klausė: „Kas gi tau pasakė, kad tu nuogas? Ar valgei vaisių nuo medžio, kurio vaisių buvau tau įsakęs nevalgyti?“
12 Žmogus atsakė: „Moteris, kurią tu man davei būti su manimi, man davė vaisių nuo to medžio, aš ir valgiau.“
13 Viešpats Dievas kreipėsi į moterį: „Kodėl tu taip padarei?“ Moteris atsakė: „Žaltys mane apgavo, aš ir valgiau.“
14 Viešpats Dievas tarė žalčiui:
„Kadangi tu taip padarei,
esi prakeiktas
tarp visų gyvulių ir
tarp visų žvėrių.
Ant pilvo šliaužiosi
ir dulkes ėsi
visas savo gyvenimo dienas.
15 Aš sukelsiu priešiškumą
tarp tavęs ir moters,
tarp tavo palikuonių ir jos palikuonių;
jis kirs tau per galvą,
o tu kirsi jam į kulną.“[3]
16 O moteriai jis tarė:
„Aš padauginsiu tavo skausmus ir nėštumą, –
skausme gimdysi vaikus, –
bet aistringai geisi savo vyro,
ir jis bus tavo galva.“
17 O žmogui jis tarė:
„Kadangi tu paklausei savo žmonos balso
ir valgei nuo medžio,
apie kurį buvau tau įsakęs:
‘Nuo jo nevalgysi!’ –
tebūna už tai pasmerkta žemė, –
triūsu maitinsies iš jos
visas savo gyvenimo dienas.
18 Erškėčius ir usnis tau ji želdins,
maitinsies laukų augalais.
19 Savo veido prakaitu valgysi duoną,
kol sugrįši žemėn,
nes iš jos buvai paimtas.
Juk tu dulkė esi
ir į dulkę sugrįši!“
20 [4] Žmogus pavadino savo žmoną Eva, nes ji buvo visų gyvųjų motina.
21 Viešpats Dievas padarė drabužius iš kailių žmogui bei jo žmonai ir juos aprengė.
22 Tuomet Viešpats Dievas tarė: „Tik pažiūrėk! Žmogus tapo kaip vienas iš mūsų, žinantis gera ir pikta. Kad tik jis kartais netiestų savo rankos, nepasiimtų ir nuo gyvybės medžio, valgytų ir gyventų amžinai!..“
23 Todėl Viešpats Dievas išsiuntė jį iš Edeno sodo dirbti žemės, iš kurios jis buvo paimtas.
24 Išvaręs žmogų, jis pastatė į rytus nuo Edeno sodo kerubus ir liepsna švytruojantį kalaviją[5] – kelio prie gyvybės medžio saugoti.
