10 Prašant pagalbos nuo engėjų
I
1 {Lamed}
Kodėl, Viešpatie, taip nuošaliai laikaisi? Kodėl slepiesi, kai kenčiu nelaimę?
2 Nedorėliai įžūliai kankina varguolius –
teįkliūva jie patys į savo sumanytus kėslus!
II
3 Juk nedorėlis puikuojasi savo širdies kėslais,
o gobšuolis keikia ir atmeta Viešpatį.
4 Įniršęs iš įžūlumo, nedorėlis sako:
„Atsiskaityti jis nešauks“ –
anot jo širdies kėslų: „Dievo nėra!“[1]
5 Nedorėliui visad klojasi, –
tavo nuosprendžiai jam tolimi,
jis šaiposi iš visų savo priešų.
6 Sau širdyje sako: „Nebūsiu parblokštas,
per kartų kartas vargo nepatirsiu“.
7 {Pe}
Jo burna pilna keiksmų, melo ir grasinimų, vargas ir piktumas jam ant liežuvio.
8 Pasalom sėdi pakaimėse,
nemačiomis nužudo nekaltą žmogų.
Jo akys vogčiomis seka nelaimingąjį,
9 {‘Ajin}
slapčiom sėlina lyg liūtas tankmėje. Jis tyko, kad pagrobtų vargšą, –
čiumpa vargdienį ir velka į savo pinkles.
10 Jis prisišlieja prie žemės, puola pagūžom,
ir nelaimingasis parkrinta nuo jo jėgos.
11 Nedorėlis širdyje mano: „Dievui tai nerūpi.
Jis slepia savo veidą, jis niekad nežiūri“.
III
12 {Qof}
Pakilk, Viešpatie! Dieve, pakelk ranką, neužmiršk skriaudžiamųjų!
13 Kodėl nedorėlis turėtų tyčiotis iš Dievo
ir širdyje sakyti: „Atsiskaityti nešauksi“.
14 {Reš}
Bet tu juk matai! Tikrai tu imi į širdį vargą ir skausmą,
visad esi pasirengęs padėti!
Tau nelaimingasis gali save patikėti, –
tu visad našlaičiui pagelbėjai.
15 {Šin}
Palaužk nedoro ir blogo žmogaus jėgą, nubausk jų nedorumą, neleisk jiems išlikti.
IV
16 Viešpats yra karalius per amžių amžius,
pagonys išnyks iš jo krašto.
17 {Tav}
Viešpatie, tu išgirsi skriaudžiamųjų troškimą, paguosi jų širdį, pakreipsi į juos ausį.
18 Našlaičio ir skriaudžiamojo bylą apginsi,
kad joks žemės mirtingasis nebekeltų baimės.
