106 Dievo[1] gerumas savo tautai
A
1 Šlovinkite Viešpatį!
Dėkokite Viešpačiui, nes jis geras,
jo gerumas amžinas.
2 Kas gali apsakyti didžius Viešpaties darbus
ar pajėgti jį pašlovinti?
3 Laimingi, kas elgiasi teisingai,
ir visados daro, kas teisu.
4 Atsimink ir mane, Viešpatie, kai padedi savo tautai,
lankyk ir mane malone, kai juos gelbsti,
5 kad galėčiau patirti tavo išrinktųjų gerovę,
dalytis tavosios tautos džiaugsmu
ir didžiuotis tavo paveldu.
B
I
6 Nusidėjome – mes ir mūsų protėviai, –
esame nusikaltę, nedorai elgėmės.
7 Mūsų protėviai Egipte nepaisė tavo nuostabių darbų,
pamiršo tavo gerumą
ir maištavo prieš Aukščiausiąjį prie Nendrių jūros.
8 Vis dėlto jis gelbėjo juos, kaip tinka jo vardui,
kad parodytų savo didžią jėgą.
9 Pagrūmojo Nendrių jūrai, ir ji išdžiūvo,
pervedė juos per gelmes kaip per dykumą.
10 Taip jis išgelbėjo juos iš tų, kurie jų nekentė,
atpirko juos iš priešo rankos.
11 Jūra paskandino jų priešus, –
neišliko jų nė vieno.
12 Tada izraeliečiai įtikėjo, –
jie šlovino Viešpatį giesme.
II
13 Betgi jie greitai užmiršo, ką jis buvo padaręs,
elgėsi nelaukdami, kol sužinos jo užmojį.
14 Dykumoje juos apėmė godus alkis,
ir tyruose jie pradėjo gundyti Dievą.
15 Jis davė jiems, ko jie reikalavo,
bet siuntė jiems ir alinančią ligą.
III
16 Stovykloje buvo pavydima Mozei
ir Aaronui, šventajam Viešpaties tarnui.
17 Žemė atsivėrė ir prarijo Dataną,
palaidojo Abiramo šalininkus.
18 Ugnis užsiliepsnojo tame būryje;
liepsnos sunaikino nedorėlius.
IV
19 Prie Horebo žmonės pasidirbo veršį
ir garbino nulietą atvaizdą.
20 Jie sukeitė Dievo garbę
su žolę ėdančio jaučio atvaizdu.
21 Jie užmiršo Dievą – savo Gelbėtoją,
padariusį didžių dalykų Egipte.
22 Kokių nuostabių darbų jis padarė Hamo žemėje!
Kokių baisių dalykų prie Nendrių jūros!
23 Jis būtų juos sunaikinęs,
jeigu Mozė – jo išrinktasis – nebūtų užstojęs
ir nukreipęs nuo jų Dievo pykčio.
V
24 Betgi jie paniekino puikųjį kraštą
ir netikėjo jo pažadu.
25 Murmėjo savo palapinėse
ir nenorėjo klausyti Viešpaties balso.
26 Užtat pakėlęs ranką jis prisiekė,
kad leis jiems žūti dykumoje
27 ir išblaškys jų palikuonis tautose,
išsklaidys juos po svetimas šalis.
VI
28 O jie prisidėjo prie Baal-Peoro apeigų
ir valgė mirusiesiems atnašautas aukas.
29 Jie pykino Viešpatį savo darbais,
todėl juos užpuolė maras.
30 Tada Finehas pakilęs užstojo,
ir maras liovėsi.
31 Tai pripažinta jam kaip teisus darbas
amžinai per kartų kartas.
VII
32 Jie pykino Viešpatį prie Meribos vandenų,
ir dėl jų Mozė nukentėjo,[2]
33 nes jie taip apkartino jam dvasią,
kad jis neapgalvotai nukalbėjo.
VIII
34 Jie neišnaikino tautų,
kaip Viešpats buvo jiems įsakęs,
35 bet susimaišė vedybomis su svetimtaučiais
ir mokėsi daryti, kaip šie darė.
36 Dievo tauta tarnavo stabams,
kurie tapo jiems pinklėmis.
37 Savo sūnus ir dukteris
jie aukojo demonams.
38 Liejo nekaltą kraują, –
kraują savo sūnų ir dukterų,
kuriuos aukojo Kanaano stabams, –
ir kraštą išniekino, išliedami kraują.
39 Taip jie teršėsi savo veiksmais
ir ištvirkavo savo darbais.
C
40 Viešpats įniršo ant savo tautos
ir bjaurėjosi savo paveldu.
41 Jis atidavė juos tautoms į rankas, –
juos valdė tie, kurie jų nekentė.
42 Priešai juos engė,
ir jie tapo jiems visiškai pavaldūs.
43 Daugel sykių Viešpats gelbėjo savo tautą,
bet jie ir toliau liko maištingi
ir buvo savo kalčių prislėgti.
44 Betgi Viešpats atsižvelgdavo į jų kančią,
kai išgirsdavo jų šauksmą.
45 Jų labui atsimindavo savo sandorą
ir pasigailėdavo iš savo gerumo, –
46 gaudavo jiems pasigailėjimo iš tų,
kurie laikė juos nelaisvėje.
47 Gelbėk mus, Viešpatie, mūsų Dieve,
ir surink mus iš visų tautų,
kad dėkotume tavo šventajam vardui
ir didžiuotumės tave šlovindami!
48 [3]Tebūna pašlovintas Viešpats, Izraelio Dievas.
nuo amžių per amžius!
Tesako visa tauta: „Amen!“
Šlovinkite Viešpatį!
