IŠNAŠOS

1 Ps 109, 1–31: Pirmoji ir trečioji dalys – tai maldos žmogaus, kuris yra daugelio priešų keikiamas ir šmeižiamas (žr. 1-5.20-31 eilutes). Vidurinė dalis yra stiprių prakeikimų papliūpa, skirta vienam asmeniui (žr. 6-19). Ar šios dalies prakeikimai buvo tarti paties psalmininko vienam iš jo priešų, ar jo priešų psalmininkui, yra ginčijamas klausimas. Šiame vertime prakeikimų srautas siejamas su psalmininku, nes hebrajiškajame tekste nėra nuorodos, kad paties autoriaus žodžiai baigiasi 5-ąja eilute. Psalmininkas nenurodo, kad jis ima cituoti priešų žodžius 6-oje eilutėje. Nors prakeikimų kalba ir yra ypač stipri, patys prakeikimai nesiskiria savo kalba nuo kitų psalmių su prakeikimais. Tokia kalba atspindi psalmininko mąstymo būdą, kad jo priešai yra Viešpaties priešai. Užtat psalmininkas turi ne tik teisę, bet ir pareigą melstis už jų nugalėjimą ir mirtį. Žr., pavyzdžiui, Ps 35,4-6; 58,6-9; 69,22-28.

2 Ps 109, 6: ... kaltintojas: hebrajiškasis žodis yra satan{as} – šėtonas. Žr. Zch 3,1, kur Šėtonas stovi Vyriausiojo kunigo dešinėje, kad jį apkaltintų Viešpačiui. Čia turima omenyje kaltintojas žmogus.

3 Ps 109, 23: ... vėjo nešamas skėris: stiprus vėjas kartais nutraukia skėrių rykštę, nupūsdamas juos į jūrą. Žr. Iš 10,19; Jl 2,20.

4 Ps 109, 27: ... tai: ir kančia, ir išgelbėjimas iš Viešpaties.

5 Ps 109, 28: ... tegu jie sau keikia: šie žodžiai rodo, kad prakeikimų papliūpa (žr. 6-19 eilutes) gali būti taikoma psalmininko priešams.

SĄSAJOS