114 Išėjimas[1] iš Egipto

Kai Izraelis išėjo iš Egipto,
Jokūbo palikuonys – iš tautos,
šnekančios svetima kalba,
Judas tapo Dievo šventove,
Izraelis jo valda.
Jūra pamatė juos ir pradingo;
Jordanas atgal traukėsi.
[2]Kalnai šokinėjo lyg avinai,
kalvos – lyg kaimenės ėriukai.
Kas gi tau, jūra, ko gi tu bėgi?
Jordanai, ko atgal traukies?
O kalnai, kodėl šokinėjate lyg avinai?
Ir jūs, kalvos, – lyg kaimenės ėriukai?
Drebėk, žeme, nuo Viešpaties Artumo,
nuo Jokūbo Dievo Artumo,
kuris paverčia uolas vandens tvenkiniais,
titnagą – tekančiais šaltiniais.

IŠNAŠOS

1 Ps 114, 1–8: Giesmė, švenčianti Izraelio išgelbėjimą iš Egipto vergijos. Kai Viešpats išsirinko Izraelį kaip savo ypatingą tautą (žr. 1-2 eilutes), gamtoje įvyko nuostabūs reiškiniai (žr. 3-4 eilutes), kurių priežastis buvo Dievas (žr. 5-8 eilutes). Septuaginta ir Vulgata prijungia šią psalmę prie tolesnės psalmės, padarydamos vieną psalmę. Atrodo, kad jos buvo iš pradžių skirtingos.

2 Ps 114, 4: Poetinis aprašymas žemės drebėjimo, įvykusio Dievui apsireiškiant ant Sinajaus kalno. Žr. Iš 19,16-19.

SĄSAJOS

DĖMESIO!

Norėdami išskleisti 6-ąjį paieškos atsakymų kontekstinį langą, uždarykite bent vieną iš jau išskleistų – galima išskleisti tik 5 kontekstinius langus.