133 Santaikos[1] palaima 

Pakopų giesmė.
Štai kaip gera ir kaip malonu,
kur žmonės gyvena vienybėje!
Tai lyg brangus aliejus ant galvos,
varvantis į barzdą – Aarono barzdą,
kol nuteka ant apykaklės jo apdaro.
Tai lyg Hermoną gaivinanti rasa,
kuri krinta ant Ziono kalnų,
nes čia Viešpats teikia savo palaiminimą –
amžinąjį gyvenimą.

IŠNAŠOS

1 Ps 133, 1–3: Psalmininkas džiaugiasi glaudžiu sugyvenimu izraeliečių šeimų, grįžusių iš Babilonijos tremties. Tai jam liudija Dievo palaimą (1), lygiai kaip tą pačią palaimą liudytų kvapusis patepimo aliejus (2), naudojamas šventinant Vyriausiąjį kunigą (žr. Iš 30,22-33), ar gausi rasa (žr. Pr 27,27-29; Oz 14,6; J1 4,17-18), dengianti kalnų šlaitus prie Jeruzalės (3). Hermonas yra didingas, sniegu padengtas kalnas Šventosios Žemės šiaurėje. Jo gausūs vandenys yra įvaizdis Dievo palaiminimo, duodančio žemei derlingumą. Panašiai Aaronas yra ženklus asmuo kiekvienam Vyriausiajam kunigui, pašventintam tuo pačiu brangiuoju aliejumi. Amžinasis gyvenimas pirmiausia buvo suprantamas kaip žemiškojo gyvenimo palaikymas. Kristaus Gerosios Naujienos šviesoje jis gauna amžinybės prasmę. Psalmininko vaizdai rodo, kad sugrįžę tremtiniai gyveno Jeruzalėje ir jos apylinkėse, – Jeruzalė nuo Ziono kalno plėtėsi jo šlaitais, lyg brangus aliejus ir dangaus duodama rasa.

SĄSAJOS

DĖMESIO!

Norėdami išskleisti 6-ąjį paieškos atsakymų kontekstinį langą, uždarykite bent vieną iš jau išskleistų – galima išskleisti tik 5 kontekstinius langus.