LVK (Rubšio, Kavaliausko vertimas; katalikų redakcija)
1 Ps 137, 1–7: Psalmininkas, matyt, sugrįžęs iš Babilonijos tremties, prisimena, kaip izraeliečiai atsisakė linksminti savo engėjus (I), nes, anot jų, džiugios giesmės nesiderino su skaudžiu Ziono likimu (II). Psalmininkas nori, kad Dievas pelnytai nubaustų Edomą ir Babiloną (III).
2 Ps 137, 2: ... tuopų: ne karklų ar gluosnių. Hebrajiškasis žodis, regis, ženklina populus euphraticus – Mesopotamijos tuopą.
3 Ps 137, 7: ... tą dieną, kai Jeruzalė buvo paimta: babiloniečiai užėmė ir sunaikino Jeruzalę 587 m. birželio–liepos mėn. Edomas, Judo karalystės pietinis kaimynas, buvo Babilonijos sąjungininkas. Pranašai dažnai grasina Edomui už neapykantą Izraeliui. Žr. Iz 34,5-15; Jer 49,7-22; Rd 4,21-22; Ez 25,12-14; Am 1,11-12; Ab 1,1-18.
4 Ps 137, 8: ... dukra Babilone: hebrajiškas posakis, reiškiantis Babilono mieste.
5 Ps 137, 9: ... tėkš juos į uolą: pagal žiaurų semitinį karybos paprotį, vaikai iš tikrųjų buvo žudomi. Žr. 1 Kar 8,12; Oz 9,16. Atrodo, kad šiame tekste psalmininkas turbūt įasmenina dukrą Babiloną, kaip motiną, kurios mažyliai yra suaugę miesto gyventojai, o ne vaikai. Žr. Lk 19,44.