• ©

    Info apie Biblijos teksto-knygos leidimą ir copyright

  • ⇱

    Skyriaus lango URL (aktyvus linkas, jį nuspaudus langas tampa pirmu.

142 Dievas[1] – žmogaus užuovėja

1 Dovydo poema. Kai jis buvo oloje.[2] Malda.
I
2 Garsiai šaukiuosi Viešpaties,
balsu Viešpatį maldauju.
3 Savo skundą jam išlieju,
jam išsakau savo kančią.
4 Kai visiškai nustoju drąsos,
žinai tu mano kelią.
II
Kelyje, kuriuo einu,
mano priešai paspendė man žabangus.
5 Žiūriu į dešinę ir dairausi –
neturiu draugo, kurs man padėtų,
nėra man kur rasti užuovėją,
niekas manimi nesirūpina.
III
6 Šaukiuosi tavęs, Viešpatie,
sakau: „Tu mano užuovėja –
visa, ką turiu gyvųjų šalyje.
7 Išklausyk mano pagalbos šauksmą,
nes skęstu neviltyje!
Gelbėk mane nuo priešų,
nes man jie pernelyg stiprūs!
8 Išvesk mane iš kalėjimo,
kad šlovinčiau tavo vardą!
Teisieji bursis aplink mane[3] vien todėl,
kad tu buvai man geras.
❮
❯
  • ©

    Info apie Biblijos teksto-knygos leidimą ir copyright

  • ⇱

    Skyriaus lango URL (aktyvus linkas, jį nuspaudus langas tampa pirmu.

NUORODOS ĮVADAI SANTRUMPOS
Išnašos Sąsajos

IŠNAŠOS

1 Ps 142, 1–8: Šaukdamas Viešpatį pažvelgti į jo skaudžią būklę (I), psalmininkas išsako, kaip jį priešai apniko (II), ir maldauja Dievą, kad jį išgelbėtų (III).

2 Ps 142, 1: ... oloje: žr. 1 Sam 22,1; 24,1-2; Ps 57,1.

3 Ps 142, 8: Teisieji bursis aplink mane ... : Šventykloje, kai psalmininkas atnašaus savo padėkos auką.

SĄSAJOS

❮
❯
✕

DĖMESIO!

Norėdami išskleisti 6-ąjį paieškos atsakymų kontekstinį langą, uždarykite bent vieną iš jau išskleistų – galima išskleisti tik 5 kontekstinius langus.