LVK (Rubšio, Kavaliausko vertimas; katalikų redakcija)
1 Ps 16, 1–11: Pasižadėdamas būti ištikimas Dievui, psalmininkas pareiškia savo priešiškumą stabų garbintojams ir draugiškumą Izraelio ištikimiesiems (I). Užtat jis jautriai išgyvena nuolatinį Artumą Dievo, kuris palaikys šioje palaimingoje vienybėje, suteikdamas kūnišką prisikėlimą ir amžiną gyvenimą (II).
2 Ps 16, 4: ... nei jų vardų savo lūpomis netarsiu: pamaldus izraelietis ne tik susilaikydavo nuo maldos stabams ir prisiekinėjimo jais, bet ir neminėdavo jų vardų. Žr. Oz 2,18.
3 Ps 16, 5: Psalmininkas randa geriausią paveldą – tai tikrojo Dievo garbinimas.
4 Ps 16, 10: ... matyti Duobės: t. y. patirti trūnijimą {kape}. Taip šį tekstą suprato graikiškoji Septuaginta, kurią cituoja apaštalas Petras (žr. Apd 2,25-32) ir apaštalas Paulius (žr. Apd 13,35-37). Abu apaštalai įžvelgia šiame skaitinyje nuorodą į Kristaus Prisikėlimą. Psalmininko viltis nugalėti mirtį, nors ir miglota, krypsta tikėjimo prisikėlimu link. Žr. 2 Mak 7,9; Dan 12,2.