25 Malda[1] gresiant pavojui
1 Dovydo.
I
{’a}
Į tave, Viešpatie, keliu širdį.2 {b}
O, mano Dieve, tavimi pasitikiu. Neleisk man būti sugėdintam,
neleisk mano priešams džiūgauti.
3 {g}
Juk nė vienas nenueina niekais, kas tavimi pasitiki;
nueina niekais neištikimieji – lengvabūdžiai.
4 {d}
Parodyk man savo kelius, Viešpatie, mokyk mane savo takų.
5 {h}
Vesk mane savo tiesa ir mokyk mane, nes esi Dievas, mano Gelbėtojas.
{v}
Tavimi visados pasitikiu.6 {z}
Viešpatie, neužmiršk savo gailestingumo ir ištikimos meilės, –
jie taip seni kaip laikas.
7 {ḥ}
Mano jaunystės nuodėmes ir kaltes užmiršk, – savo ištikima meile dėl savo gerumo
atsimink mane, Viešpatie!
II
8 {t}
Teisus ir geras yra Viešpats, todėl jis moko klystančius kelio.
9 {j}
Jis veda kukliuosius teisingu taku ir moko juos savo kelio.
10 {k}
Visi Viešpaties takai yra ištikima meilė ir tiesa visiems,
kurie laikosi jo Sandoros ir paklūsta jo įsakams.
11 {l}
Dėl savo vardo, Viešpatie, atleisk mano kaltę, nors ji ir didžiulė.
12 {m}
Kas tik pagarbiai Viešpaties bijo, sužino iš jo taką, kuriuo eiti turėtų.
13 {n}
Jis pats gyvens laimingai, ir jo vaikai paveldės žemę.
14 {s}
Viešpats yra pagarbiai jo bijančiųjų draugas ir patvirtina jiems savo Sandorą.
15 {‘a}
Mano akys visad atkreiptos į Viešpatį, nes jis ištrauks mano kojas iš pinklių.
III
16 {p}
Atsigręžk į mane ir būk man gailestingas, nes aš esu vienišas ir nuskurdęs.
17 {ẓ}
Palengvink man širdies rūpesčius ir išgelbėk mane iš mano vargų.
18 {q}
Pažvelk į mano skurdą ir kančią ir atleisk visas mano nuodėmes.
19 {r}
Pasižiūrėk, kiek daug mano priešų, kaip baisiai jie manęs nekenčia.
20 {š}
Apsaugok mano gyvastį ir išgelbėk mane, neleisk man nusivilti,
nes pas tave ieškau užuovėjos.
21 {ṭ}
Gerumas ir dorumas tepalaiko mane, nes, Viešpatie, tavimi pasitikiu.
22 [2]O Dieve, atpirk Izraelį iš visų jo vargų!
