36 Žmogaus[1] nedorumas ir Dievo gerumas
1 Chorvedžiui.
Dovydo, Viešpaties tarno, psalmė.
I
2 Nuodėmė šnabžda giliai širdyje nedoram žmogui,
kuris nepuoselėja Dievo baimės.
3 Kadangi apie save taip gerai mano,
jis tikisi, kad jo kaltė negali būti
aptikta ir nubausta.[2]
4 Visa, ką jis sako, yra pikta ir apgaulinga, –
nebemoka išmintingai elgtis, gera daryti.
5 Sumano pikta dar lovoje,
eina kreivu keliu,
to, kas pikta, nevengia.
II
6 Viešpatie, tavo gerumas siekia dangų,
tavo ištikimumas – debesis.
7 Tavo teisumas – kaip Dievo kalnai,[3]
tavo sprendimai – kaip jūros gelmės.
Viešpatie, tu rūpiniesi žmogumi ir gyvuliu!
8 Dieve, koks brangus tavo gerumas!
Tavo sparnų pavėsyje mes randame užuovėją.
9 Vaišinamės tavo Namų valgio gausa,
girdai mus iš savo gėrybių upės.
10 Tu esi gyvenimo šaltinis,
tavo šviesoje matome šviesą.[4]
III
11 Teik savo ištikimą meilę tave pažįstantiems
ir teisumą doros širdies žmonėms.
12 Įžūlaus žmogaus koja tenepasiveja manęs,
nedorėlio ranka manęs tenestumdo
13 Antai, nedorėliai guli kniūbsti, –
parblokšti, atsikelt nebegali.