44 Tautos[1] aimana
1 Chorvedžiui.
Koraho sūnų. Poema.
I
2 Dieve, savo ausimis girdėjome, –
mūsų tėvai mums papasakojo apie didžius darbus,
kuriuos padarei jų laikais – senovės dienomis.
3 Tu savo ranka tautas išvarei,
o juos pasodinai;
ištikai nelaime kitas tautas,
bet savąją padarei sėkmingą.
4 Juk ne savo kalaviju jie paėmė kraštą,
ne jų ranka davė jiems pergalę,
bet tavoji dešinė – tavo petys ir Artumas,
nes tu juos mylėjai.
5 Tu esi mano Karalius ir mano Dievas, –
tu suteiki pergalę savo Jokūbui.
6 Per tave atmušame priešus,
tavo vardu trempiame užpuolikus.
7 Juk ne savo lanku aš pasitikiu,
nė mano kalavijas neneša man pergalės.
8 Bet tu išgelbėjai mus nuo priešų,
nugalėjai tuos, kurie mūsų nekenčia.
9 Dievu mes nuolat didžiuojamės
ir tavo vardą be perstojo šloviname. {Sela}
II
10 Betgi dabar atstūmei mus, nugalėti leidai, –
nebežygiuoji daugiau su mūsų kariuomene į mūšį.
11 Tu privertei mus bėgti nuo priešų, –
mūsų užpuolikai mus plėšia, kiek tinkami.
12 Tu paženklinai mus kaip avis pjauti,
išblaškei mus po tautas.[2]
13 Tu pardavei savo tautą už niekus,
neturėjai pelno juos pardavęs.
14 Tu padarei mus pajuoka kaimynams,
panieka ir pasityčiojimu visiems aplinkui.
15 Tu padarei mus pašaipos priežodžiu pagonims,
pajuokos daiktu tautoms.
16 Nuolatos jaučiu savo negarbę,
iš gėdos rausta man veidas
17 nuo dergiančių užgauliotojo žodžių,
nuo kerštingų priešo žvilgsnių.
III
18 Visa tai mus užgriuvo,
nors tavęs mes neužmiršome
nei buvome neištikimi tavo Sandorai.
19 Mūsų širdis nenusigręžė
nė mūsų žingsniai nenukrypo nuo tavojo kelio,
20 nors palikai mus bejėgius šakalų lindynėje
ir apgaubei mirtina tamsa.
21 Jei būtume užmiršę savo Dievo vardą
ar tiesę rankas į svetimą dievą,
22 argi Dievas būtų to neatskleidęs?
Juk jis žino širdies paslaptis!
23 Juk dėl tavęs mes esame nuolat žudomi,
su mumis elgiamasi,
kaip su pjovimui skirtomis avimis.
IV
24 Atsibusk! Viešpatie, kodėl miegi?
Kelkis, neatmesk mūsų amžinai!
25 Kam gi slepi savo veidą?
Kodėl užmiršti mūsų skurdą ir priespaudą?
26 Juk mes gulime kniūbsti dulkėse
ir nebegalime pakilti nuo žemės.
27 Stokis, ateik mums padėti,
atpirk mus dėl savo ištikimos meilės!
