49 Turtais[1] pasitikėti neišmintinga
1 Chorvedžiui.
Koraho sūnų. Psalmė.
2 Pasiklausykite, visi žmonės, ką pasakysiu!
Klausykitės, visi pasaulio gyventojai –
3 didžiūnai ir prastuoliai,
turtuoliai ir vargšai!
4 Žodžiai, kuriuos tariu, išmintingi,
mano širdies kalba kupina įžvalgos.
5 Telksiuos į išminties posakį
ir, skambindamas arfa, aiškinsiu jo mįslę.[2]
I
6 Kodėl turėčiau bijoti vargo dienomis,
kai mane apninka nedori priešai –
7 žmonės, kurie pasikliauja savo turtais
ir didžiuojasi savo lobių gausumu.
8 Ai, joks žmogus negali savęs atpirkti
ar mokėti Dievui savo išpirką.
9 Žmogaus gyvasties kaina per brangi, –
ką jis galėtų mokėti, niekad nebūtų gana,
10 kad sulaikytų jį nuo Duobės
ir leistų jam amžinai gyventi.
11 Juk žmogus mato, kad miršta net išmintingieji,
lygiai kaip kvaili ir nemokšos,
palikdami kitiems savo turtus.
12 Jų kapas yra jų amžini namai,
jų buveinė per kartų kartas,
nors jie praminė savo vardu šalis.
13 Mirtingasis negali išlikti savo didybėje, –
jis panašus į nugaištančius gyvulius.
II
14 Toks kelias tų, kurie yra išpuikę,
galas tų, kurie patenkinti savo turtais. {Sela}
15 Tarsi avys jie gūža į Šeolą,
mirtis bus jų piemuo.
Dorieji viešpataus jiems aušrai švintant,
ištirps jų išdidumas bemat.
Šešėlių pasaulis taps jų namais.
16 Betgi mano gyvastį Dievas atpirks
iš Šeolo nagų, nes jis teiksis mane pasiimti. {Sela}
III
17 Nesijaudink, jei kas turtėja,
jei jo turtai auga.
18 Juk su savimi pasiimt negalės nieko, kai mirs,
jo turtai neis kartu su juo į kapą.
19 Nors žmogus, gyvas būdamas, manytų esąs laimingas,
nors ir giriamas būtų, nes yra sėkmingas,
20 tačiau jis turi dėtis į būrį savo protėvių,
kurie daugiau niekad neberegės šviesos.
21 Mirtingasis nesupranta didybės, –
panašus jis į nugaištančius gyvulius.
