50 Dievui[1] maloni auka
1 Asafo psalmė.
I
Dievas, Viešpats Dievas, kalba,[2]
sušaukia visą žemę nuo Rytų lig Vakarų.
2 Iš Ziono, grožio viršūnės,
Dievas švyti.
3 Mūsų Dievas ateina, bet ne tyliai, –
pirma jo – ryjanti ugnis,
aplink jį – nuožmi audra.
4 Jis pasišaukia dangų ir žemę
savo tautos teismui.
5 „Atveskite man ištikimuosius,
kurie, atnašaudami auką, sudarė sandorą su manimi!“
6 Tada dangus skelbia jo teisumą,
nes pats Dievas yra teisėjas.
II
7 „Klausykis, mano tauta, aš kalbėsiu,
Izraeli, aš kaltinsiu tave.
Aš esu Dievas, tavo Dievas.
8 Peikiu jus ne dėl jūsų aukų,
nes jūsų deginamąsias aukas visuomet matau.
9 Neimu iš jūsų ūkio jokio jaučio
ar ožių iš jūsų gardų.
10 Juk man priklauso visi gyvūnai miške,
galvijai ant tūkstančio kalvų.
11 Žinau visus laukinius paukščius,
visa, kas laukuose juda, yra mano.
12 Jei būčiau alkanas, tau nesiskųsčiau,
nes mano yra pasaulis ir visa, kas jame.
13 Argi aš valgau jaučių mėsą,
ar geriu ožių kraują?
14 Atnašauk Dievui padėkos auką
ir tesėk savo įžadus Aukščiausiajam.
15 Šaukis manęs vargo dieną, –
tave išgelbėsiu, ir tu mane šlovinsi“.
III
16 Bet nedorėliui Dievas sako:
„Kokią teisę turi kartoti mano įstatus
ir kalbėti apie mano sandorą?
17 Juk nekenti mano auklėjimo
ir atmeti mano įsakus.
18 Vagį pamatęs, tampi jo bendru
ir bičiuliaujies su tais, kurie svetimauja.
19 Savo burnai davei valią piktam,
tavo liežuvis skleidžia apgaulę.
20 Sėdi ir apkalbi savo brolį,
šmeiži savo motinos vaiką.
21 Visa tai padarei, ir aš nieko nesakiau, –
tu manei, kad aš esu kaip tu.[3]
Nūn tad tave peikiu ir apkaltinu“.
IV
22 „Susipraskite tad jūs, kurie užmirštate Dievą,
kitaip jus suplėšysiu,
ir nebus kas jus išgelbėtų.
23 Kas aukoja padėkos atnašą, mane pagerbia,
ir tam, kuris taiso savo kelią,
aš parodysiu Dievo išganymą“.
