52 Dievo[1] teismas ir malonė
1 Chorvedžiui. Dovydo poema.
2 Kai Doegas Edomietis atėjo ir pranešė Sauliui: „Dovydas buvo atėjęs į Ahimelecho namus“.
I
3 Kodėl didžiuojies, negarbingas galiūne,
savo darbu nedoru?
Ištikima Dievo meilė yra amžina!
4 Tavo liežuvis lyg aštrus skustuvas, klastos meistre!
5 Tu labiau mėgsti pikta, negu gera,
meluoti, negu tiesą sakyti. {Sela}
6 Tu mėgsti visa, kas neša žūtį, –
tu, klastingasis liežuvi!
II
7 Bet pats Dievas pražudys tave amžinai;
jis parblokš tave ir ištrauks iš tavo palapinės,
išraus tave iš gyvųjų šalies.
III
8 Teisieji, tai matydami,
bus apimti pagarbios baimės,
jie juoksis, sakydami:
9 „Pasižiūrėkite į žmogų,
kuris neieškojo užuovėjos pas Dievą,
bet pasitikėjo savo didžiais turtais
ir rėmėsi nedorais darbais!“
10 [2]Bet aš esu lyg vešlus alyvmedis,
augantis Dievo Namuose.
Aš pasitikiu ištikima Dievo meile
per amžių amžius.
11 Tau dėkosiu amžinai už visa,
ką tu padarei.
Ištikimųjų akivaizdoje skelbsiu tavo vardą,
nes jis yra geras.
