53 Dejonė[1] dėl dorovinio sugedimo
1 Chorvedžiui.
„Mahalat{o}“ melodija. Dovydo poema.
I
2 Kvailys sau širdyje sako: „Dievo nėra!“
Tokie yra sugedę, jie šlykščiai elgiasi;
nėra nė vieno, kuris gera darytų.
3 Dievas žvelgia iš dangaus į žmoniją,
žiūrėdamas, ar yra kas protingas
ir ieškantis Dievo.
4 Visi yra atsimetę, visi panašiai sugedę;
nėra nė vieno, kuris darytų gera, –
net nė vienui vieno.
II
5 „Argi nežino to nedorėliai?
Jie ryja mano tautą, –
ji yra jų ryjama duona, –
ir Dievo niekad nesišaukia“.
6 Ten jie bus apimti klaiko –
tokio, kokio dar nėra buvę, –
nes Dievas išmėtys jus apgulusiųjų kaulus.[2]
Jie bus nugalėti, nes Dievas juos atmetė.
III
7 Ak, kad ateitų iš Ziono išganymas Izraeliui!
Kai Dievas parves į namus savo tautą,
Jokūbas džiūgaus – Izraelis bus laimingas.