54 Malda[1] prašant užuovėjos pavojuje

Chorvedžiui. Styginiams.
Dovydo poema,
kai zifitai, nuėję pas Saulių, pranešė: „Dovydas slapstosi pas mus“.
I
Gelbėk mane savo vardu,[2] Dieve,
apgink mane savo galybe!
Išgirsk, Dieve, mano maldą,
klausykis mano žodžių!
Įžūlūs žmonės pakilo prieš mane,
nuožmūs žmonės ieško mano gyvasties, –
žmonės, kurie Dievo nė kiek nepaiso. {Sela}
II
Štai Dievas yra mano pagalba,
Viešpats gina mano gyvastį!
Jis atmokės piktu budriems mano priešams, –
būdamas ištikimas, sunaikink juos!
Tada atnašausiu tau savanorišką auką,
šlovinsiu tavo vardą, Viešpatie, nes tu geras.
Juk tu išgelbėjai mane iš visų rūpesčių
ir mačiau savo priešų žūtį.

IŠNAŠOS

1 Ps 54, 1–9: Psalmininkas maldauja Dievo apsaugos nuo priešų, grasinančių jo gyvasčiai (I) ir, tikėdamasis šios pagalbos, pažada padėkos auką (II).

2 Ps 54, 3: ... savo vardu: Viešpaties galybe. Dievo vardas yra jo prigimtis, kaip apreikšta (žr. Iš 3,14). Užtat šis žodis dažnai vartojamas pačiam Dievui, jo didybei, galybei ženklinti.

SĄSAJOS

DĖMESIO!

Norėdami išskleisti 6-ąjį paieškos atsakymų kontekstinį langą, uždarykite bent vieną iš jau išskleistų – galima išskleisti tik 5 kontekstinius langus.