56 Pasitikėjimo[1] malda
1 Chorvedžiui.
„Balandis ant tolimų ąžuolų“ melodija. Dovydo poema, filistinams Gate jį suėmus.
I
2 Būk man gailestingas, Dieve,
nes žmonės mane mindžioja,
visą laiką jie mane vargina.
3 Mano priešai puola mane visą dieną, –
daug yra mane puolančių, Aukščiausiasis.
4 Kai apima baimė, tavimi pasitikiu.
5 Pasitikiu Dievu, kurio pažadą šlovinu,
Dievu pasitikiu; aš nebijau;
ką gali mirtingasis man padaryti?
II
6 Visą laiką jie stengiasi pakenkti mano užmojams;
visos jų mintys – man ką pikta padaryti.
7 Sąmokslauja, iš pasalų tyko, mano žingsnius seka,
norėdami mane nužudyti.
8 Atmokėk jiems, Dieve, už jų nusikaltimą;
pažabok tuos žmones, Dieve.
9 Tu sužymėjai mano klajones;
supilk mano ašaras į savo ąsotį![2]
Argi jos nėra sužymėtos tavo knygoje?
10 Tuomet mano priešai trauksis,
kai tik tavęs šauksiuos;
nūn žinau, kad Dievas užstoja mane.
11 Pasitikiu Dievu, kurio pažadą šlovinu,
Viešpačiu, kurio žodį garbinu,
12 Dievu pasitikiu; aš nebijau;
ką gali mirtingasis man padaryti?
III
13 Dieve, turiu padaryti, ką esu tau pažadėjęs;
aukosiu tau padėkos atnašas.
14 Juk išgelbėjai mane nuo mirties,
mano kojas nuo suklupimo.
Vaikščioju tad Artume Dievo –
šviesoje, kuri šviečia gyviesiems.