57 Malda[1] prašant pagalbos
1 Chorvedžiui.
„Nesunaikink“[2] melodija. Dovydo poema, kai pabėgo nuo Sauliaus į olą.
I
2 Pasigailėk manęs, Dieve, pasigailėk manęs,
nes pas tave ieškau prieglobsčio.
Tavo sparnų ūksmėje ieškau užuovėjos,
kol praeis šėlstančios audros.
3 Šaukiuosi Dievo, Aukščiausiojo, –
Dievo, kuris manimi rūpinasi.
4 Tesiunčia pagalbą iš dangaus ir mane teišgelbsti;
tesugėdina tuos, kurie mane mindo;
teatsiunčia Dievas savo gerumą ir ištikimybę.
5 Guliu kniūbsčia tarp priešų lyg ryjančių liūtų, –
jų dantys yra ietys ir strėlės,
o jų liežuviai aštrūs kalavijai.
6 Parodyk savo didybę aukštai danguje, Dieve,
ir savo šlovę visai žemei!
II
7 Jie paspendė pinkles mano kojoms,
norėdami mane pagauti;
man jie iškasė duobę, bet patys į ją įkrito. {Sela}
8 [3]Ištikima mano širdis, Dieve;
mano širdis ištikima;
giedosiu ir tave šlovinsiu!
9 Pabusk tad, mano siela!
Pabuskite, lyra ir arfa!
Pažadinsiu aušrą.
10 Tau dėkosiu tautose, Viešpatie,
giedosiu tau šlovės giesmę tarp pagonių.
11 Juk tavo gerumas didis kaip dangus,
o ištikimybė siekia debesis.
12 Parodyk savo didybę aukštai danguje, Dieve,
ir savo šlovę visoje žemėje!