74 Malda[1] tautos nelaimėje

Asafo poema.
I
Kodėl, Dieve, mus amžinai[2] atstumi?
Kodėl tavo įniršis rusena ant tavo ganyklos avių?
Atsimink savo seniai įsigytą bendriją –
giminę, kurią atpirkai sau kaip paveldą,
Ziono kalną, kur apsigyvenai.
Atsisuk į begalinius griuvėsius –
į visus priešo smurto darbus šventovėje!
Tavo priešai rėkavo tavo sueigų vietoje;
sudėjo ten savo ženklus.
[3]Jie atrodė lyg medkirčiai,
kirviais kertantys medžius.
Savo kirviais ir kūjais jie sudaužė
visus drožtus jos papuošimus.
Su žeme sulygino tavo Šventyklą ir padegė;
išniekino tavo Artumo buveinę.
Širdyje sau jie sakė:
„Paverkime juos visiškai!“ –
sudegino visas Dievo sueigų vietas krašte.
Savo ženklų[4] nebematome,
nėra daugiau jokio pranašo,[5]
ir niekas iš mūsų nežino, kaip ilgai.
10 Dieve, kaip ilgai tas priešas tyčiosis,
nejau amžinai jie dergs tavo vardą?
11 Kodėl neištiesi mums rankos – savo dešinės?
Kodėl laikai rankas susidėjęs už nugaros?
II
12 Betgi, Dieve, mano karaliau iš seno;
tu laimėjai mums daug pergalių mūsų krašte.
13 [6]Savo galybe tu perkirtai jūrą,
sutriuškinai jūros pabaisų[7] galvas.
14 Tu sutraiškei Leviataną,[8]
pašėrei jo kūnu tyrų žvėris.
15 Tau paliepus, ėmė trykšti šaltiniai ir srautai;
išdžiovinai neišsenkančias upes.
16 Tu sukūrei dieną ir naktį;
tu padėjai į vietą mėnulį ir saulę.
17 Tu nustatei visas žemės ribas;
padarei vasarą ir žiemą.
18 Bet atsimink, Viešpatie, kaip priešas šaiposi,
kaip nedori žmonės niekina tavo vardą.
19 Neatiduok savo balandžio laukiniams žvėrims;[9]
savo nuskriaustųjų neužmiršk amžinai.
20 Žvilgterk į savo Sandorą!
Pilni smurto lindynių mūsų krašto užkampiai.
21 Tenesitraukia šalin nusivylę nuskriaustieji;
tešlovina tavo vardą vargšai ir beturčiai.
22 Pakilk, Dieve, gink savo bylą;
atsimink, kaip nedori žmonės šaiposi
iš tavęs visą dieną.
23 Neužmiršk savo priešų rėkavimo;
ūžesys tų, kurie prieš tave maištauja, nenutyla.

IŠNAŠOS

1 Ps 74, 1–23: Rauda dėl Šventyklos sunaikinimo. Babiloniečiai sunaikino Jeruzalės Šventyklą 587 m. prieš Kristų. Psalmininkas vaizdžiai aprašo baisų sunaikinimą, maldaudamas Dievą rūpintis savo tauta (I); tada, prisimindamas nuostabiuosius Viešpaties darbus kuriant sau tautą (II), nuolankiai primena Dievui, kad jo paties garbė yra pavojuje dėl jo išrinktosios tautos likimo (III).

2 Ps 74, 1: ... amžinai: atrodo, kad Šventykla buvo sunaikinta jau senokai.

3 Ps 74, 5: Šios eilutės hebrajiškasis tekstas nėra aiškus.

4 Ps 74, 9: Savo ženklų ... : nuostabiųjų Dievo darbų, apreiškusių Dievo rūpinimąsi savo tauta Išėjimo iš Egipto metu.

5 Ps 74, 9: ... jokio pranašo: atrodo, kad Jeremijas ir Ezekielis arba jau buvo mirę, arba nebegyveno Jeruzalėje. Žr. Rd 2,9.

6 Ps 74, 13–17: Šios eilutės turbūt buvo perimtos iš kur kas ankstyvesnės giesmės. Vaizdiniai, vartojami aprašyti Dievo kūrybinei jėgai Visatos pradžioje ir Išėjimo iš Egipto įvykyje, galėjo būti iš dalies perimti iš kanaaniečių raštijos.

7,8 Ps 74, 13. 14: ... jūros pabaisų ... Leviatan{ą}: mitologiniai gyvūnai. Žr. Iz 27,1. Čia jie įasmenina vandens chaosą Visatos kūrimo pradžioje. Žr. Ps 89,11.

9 Ps 74, 19: ... savo balandžio laukiniams žvėrims: balandis – Izraelio įvaizdis; laukiniai žvėrys – pikti Izraelio kaimynai.

SĄSAJOS

DĖMESIO!

Norėdami išskleisti 6-ąjį paieškos atsakymų kontekstinį langą, uždarykite bent vieną iš jau išskleistų – galima išskleisti tik 5 kontekstinius langus.