77 Paguoda[1] nelaimėje
1 Chorvedžiui.
Pagal Jedutūną. Asafo psalmė.
I
2 Mano balsas kyla į Dievą, balsiai šaukiuosi;
mano balsas eina į Dievą, kad mane išgirstų.
3 Savo nelaimės dieną meldžiuosi Viešpačiui, –
visą naktį nepailsdamas tiesiu rankas,
bet mano širdis paguodos neranda.
4 Prisimenu Dievą, vaitoju;
kai pamąstau, prarandu viltį.
5 Akių man sudėti neleidi;
esu taip susirūpinęs, kad nebeištariu žodžio.
6 Mąstau apie senovės dienas,
seniai praėjusius metus.
7 Naktis praleidžiu kalbėdamas su savimi,
mąstau ir savęs klausiu:
8 „Argi amžinai atmes Viešpats mus
ir niekados mums nebus maloningas?
9 Nejau jis nustos mus mylėjęs
ir amžinai liks neištesėtas jo pažadas?
10 Argi užmiršo Dievas, kaip pasigailėti,
ir pykčio įniršyje savo gailestingumą nutildė?“ {Sela}
11 Tuomet tariau: „Mano kaltė,
kad pasikeitė Aukščiausiojo dešinė“.[2]
12 Mąstau apie Viešpaties darbus, –
taip, atsimenu tavo ankstesnius stebuklus.
13 Apmąstau visus tavo darbus
ir apsvarstau tavo veiksmus.
II
14 Visa, ką darai, Dieve, yra šventa;
kuris dievas yra toks didis kaip Dievas?
15 Tu esi Dievas, kuris daro nuostabius darbus;
savo galybę apreiškei tautoms.
16 Galingu mostu atpirkai savo tautą,
Jokūbo ir Juozapo vaikus. {Sela}
17 Dieve, vandenys tave pamatė,
vandenys pamatė tave ir pabūgo,
net jūros gelmės drebėjo.
18 Debesys prapliupo lietumi,
padangės aidėjo tavo griausmu,
žaibavo visur tavo strėlės.
19 Tavo perkūnas dardėjo lyg ratai,
tavo žaibai apšvietė pasaulį;
žemė drebėjo ir purtėsi.
20 Tavo kelias ėjo per jūrą,
tavo takas – per galingus vandenis,
bet pėdos tavo buvo matomos.
21 Tu vedei savo tautą lyg kaimenę
per Mozę ir Aaroną.
