79 Jeruzalės[1] ir Šventyklos sunaikinimas
1 Asafo psalmė.
I
Dieve, tautos užpuolė tavo paveldą, –
suteršė tavo šventuosius Namus,
pavertė Jeruzalę griuvėsiais.
2 Tavo tarnų lavonus jie paliko plėšyti paukščiams,
tavo ištikimųjų kūnus – draskyti žemės žvėrims.
3 Jeruzalėje jų kraujas buvo liejamas kaip vanduo,
ir nebuvo kam palaidoti.
4 Tapome pasityčiojimu savo kaimynams, –
esame iš visų pusių niekinami ir išjuokiami.
II
5 Kaip ilgai, Viešpatie? Nejau amžinai pyksi?
Nejau tavo pavydus pyktis degs lyg ugnis?
6 Išliek savo pyktį ant tautų, kurios tavęs nepripažįsta,
ir ant karalysčių, kurios tavo vardo nesišaukia.
7 Juk jos išžudė Jokūbo palikuonis
ir nuniokojo jų kraštą.
III
8 Nebausk mūsų už mūsų protėvių kaltes, –
teskuba tavo gailestingumas mūsų pasitikti,
nes esame nevilties apimti.
9 Padėk mums, Dieve, ir gelbėk mus
dėl savo vardo garbės!
Išgelbėk mus ir atleisk mūsų nuodėmes
dėl savo vardo!
10 Kam gi tautos turėtų sakyti: „Kurgi tas jų Dievas?“
Mums matant tepatiria tautos,
kad tu atkeršiji už savo tarnų kraujo išliejimą.
IV
11 Tepasiekia tave belaisvių vaitojimas, –
išlaisvink pasmerktuosius mirti,
kaip dera tavo didžiai galybei.
12 Viešpatie, atmokėk mūsų kaimynams septyneriopai
už visus tau mestus įžeidimus!
13 Tada mes – tavo tauta, tavo ganyklos kaimenė –
amžinai tau dėkosime,
per kartų kartas skelbsime tavo šlovę.
