8 Kūrėjo[1] didybė ir žmogaus orumas

Chorvedžiui. Kaip „Gitita“.
Dovydo psalmė.
I
Viešpatie, mūsų Dieve,
koks nuostabus tavo vardas visoje žemėje!
Savo didingumu apklojai dangaus aukštybes.
Mažylių ir kūdikių lūpomis susikūrei šlovę
savo varžovams sutramdyti,
kad nutildytum priešą ir maištautoją.
Kai pasižiūriu į tavo dangų, –
tavo pirštų darbą, –
į mėnulį ir žvaigždes,
kuriuos tu pritvirtinai, –
kas yra žmogus, kad jį atsimeni,
kas yra mirtingasis, kad juo rūpiniesi?
II
Tu padarei jį tik truputį žemesnį už save[2]
ir apvainikavai jį garbe ir didybe.
Tu padarei jį savo rankų darbų šeimininku,
padėjai visa prie jo kojų.
Avis ir jaučius – visus aliai vieno –
ir laukinius gyvulius,
padangių paukščius bei jūros žuvis
ir visa, kas tik keliauja jūrų takais.
10 Viešpatie, mano Dieve,
koks nuostabus tavo vardas visoje žemėje!

IŠNAŠOS

1 Ps 8, 1–10: Ribotai žmogaus prigimčiai priešpriešinęs begalinę Dievo didybę (I), psalmininkas pabrėžia Kūrėjo žmogui suteiktą orumą ir galybę (II).

2 Ps 8, 6: ... žemesnį už save: hebrajiškai už ‘Elohim{ą}. Tai gali reikšti ir už Dievą, ir už dievus, ir už save. Žr. Ps 45,7; 58,2; 82,1; 97,7. Senovės vertimai apskritai šį žodį siejo su dangaus dvasiomis – angelais. Žr. Ps 138,1. Žyd 2,9 tekstas susieja šį skaitinį su Dievu-Žmogumi Jėzumi Kristumi. Žr. 1 Kor 15,27.

SĄSAJOS

DĖMESIO!

Norėdami išskleisti 6-ąjį paieškos atsakymų kontekstinį langą, uždarykite bent vieną iš jau išskleistų – galima išskleisti tik 5 kontekstinius langus.