91 Dievas[1] – mūsų Užuovėja
I
1 Kas tik gyvena Aukščiausiojo pastogėje,
pasilieka Visagalio pavėsy,
2 sakys Viešpačiui: „Mano Dieve,
mano prieglauda ir tvirtove, tavimi pasitikiu!“
3 Juk jis yra tas,
kuris tave išgelbės nuo medžiotojo kilpos
ir nuo mirtį nešančio maro.
4 Savo sparnų plunksnomis jis tave uždengs, –
po jo sparnais rasi prieglaudą,
jo ištikimybė yra dengiantis skydas.
5 Nereikės tau bijoti nakties klaiko
nei strėlės, iššautos dieną,
6 nei maro, sėlinančio tamsoje,
nei rykštės, čaižančios vidudienį.
7 Nors tūkstantis kristų tavo kairėje
ir dešimt tūkstančių – dešinėje,
bet tavęs niekas nepasieks.
8 [2]Tu žiūrėsi ir matysi,
kokia bausmė ištinka nedorėlius.
9 Tu pasirinkai Viešpatį savo prieglauda,
Aukščiausiąjį savo užuovėja,
10 užtat neištiks tavęs žala,
nepalies tavo palapinės nelaimė.
11 Juk jis[3] palieps savo angelams,
kad saugotų tave visur, kur tik eitumei.
12 Savo rankomis jie neš tave,
kad kojos į akmenį neužsigautum.
13 Sumindžiosi liūtą ir gyvatę,
sutrypsi liūtuką ir slibiną.
II
14 „Kas mane myli, tą gelbėsiu, –
saugosiu jį, nes jis žino mano vardą.
15 Kai jis manęs šauksis, jo išklausysiu, –
su juo būsiu varge,
jį išgelbėsiu, pagerbsiu.
16 Pasotinsiu jį ilgu amžiumi,
pagirdysiu jį savo išganymu“.