Saulė
43 1 Aukštųjų valdų grožis,
giedrasis padangių skliautas
ir pats dangus yra šlovės reginys.
2 Saulė pasirodo ir tekėdama skelbia,
koks ji nuostabus spinduolis – Aukščiausiojo kūrinys.
3 Vidudienį ji išdegina žemę,
ir kas gali pakelti jos ugningą kaitrumą?
4 Tartum liepsnojanti kieto metalo krosnis,
ji savo spinduliais padega kalnus.
Ugningu liežuviu kaitina pasaulį,
savo spindesiu apžilpina akis.
5 Taip, didis yra Viešpats, jos Kūrėjas,
kurio žodžiu siųsta ji skuba savo keliu.
Mėnulis
6 Mėnulis žymi metų laikų kaitą,
viešpatauja laikams
ir tarnauja kaip jų amžinas ženklas.
7 Iš mėnulio ateina ženklas iškilmių dienoms,
iš šviesos davėjo, išblėstančio po pilnaties.
8 Jaunatis, kaip rodo jos vardas, atsinaujina.
Koks jis nuostabus, kai keičiasi, –
švyturys galybėms aukštybėse,
šviečiantis dangaus skliaute!
Žvaigždės
9 Dangaus grožis ir puikybė yra žvaigždės,
puošiančios savo mirgėjimu Viešpaties aukštybes.
10 Viešpaties įsakymu jos stovi sau skirtose vietose
ir niekad nepailsta budėdamos.
Vaivorykštė
11 Pažvelk į vaivorykštę! Tada šlovink jos Kūrėją,
nes ji nepaprastai graži savo puošnumu.
12 Ji apglėbia dangaus skliautą savo didingu lanku;
Aukščiausiojo rankos jį galingai įtempė.
Gamtos stebuklai
13 Savo žodžiu jis siunčia pūgą
ir išskubina savo nuosprendžio žaibus.
14 Užtat atidaromos saugyklos
ir debesys išskuba kaip paukščiai.
15 Savo galybe jis duoda audros debesims jėgą
ir sutrupina krušos gabalus.
16 Jo balso griausmas priverčia raitytis žemę,
savo galybe jis supurto kalnus.
17 Jo valia pietys pučia,
šiaurys atpučia audrą ir atūžia viesulas.
18 Sniegą jis barsto lyg plasnojančius paukščius;
snaigės krinta ant žemės lyg skėrių spiečiai.
Jų baltumo grožis apakina akis,
joms dulksnojant, neatsistebi širdis.
19 Jis beria šerkšną žemėje kaip druską;
varvekliai sušąla kaip erškėčių dygliai.
20 Jis pasiunčia šaltus šiaurio gūsius,
ir vandenį sukausto ledas,
apdengdamas visas kūdras,
tartum vanduo apsišarvuotų.
21 Kai kalnų augmeniją išdegina kaitra,
o žydinčios lygumos tarsi liepsnoja,
22 lašantys debesys visa greitai pagydo,
o krintanti rasa atgaivina išdžiūvusią žemę.
23 [1]Savo minties galybe jis numalšino Bedugnę
ir apsodino ją salomis.
24 Žmonės, plaukę jūra, pasakoja apie jos pavojus,
jų klausydamies esame lyg perkūno trenkti.
25 Joje yra keistų ir nuostabių kūrinių,
visokiausių gyvūnų ir milžiniškų jūros pabaisų.
26 Per jį kiekvienas jo pasiuntinių sėkmę patiria
ir jo įsakymu įvykdo jo valią.
27 Kad ir kiek pasakotume, negalėtume visko apsakyti;
tebūna tad paskutinis žodis: „Jis yra visas visur!“[2]
28 Kur galime rasti jėgų jam pašlovinti?
Juk jis yra didingesnis už visus savo kūrinius.
29 Iš tikrųjų šiurpą keliantis ir didingas yra Viešpats,
nuostabi jo galybė.
30 Garbinkite Viešpatį ir aukštinkite jį,
kiek tik galite.
Aukštindami jį, sukaupkite visas jėgas
ir nuovargiui nepasiduokite,
nors ir negalite jo suprasti.
31 Juk kas yra jį matęs ir kas gali jį apsakyti?
Ar kas gali pašlovinti jį, kaip jam dera?
32 Daug dalykų, didesnių už šiuos, yra paslėpta,
nes aš esu matęs tik nedaug jo kūrinių.
33 Juk Viešpats padarė visus kūrinius
ir jį garbinantiems suteikia išminties.
