H. TIKĖJIMO PROTĖVIŲ ŠLOVĖ
„Giesmė mūsų protėvių garbei“
44 1 [1]Nūn šlovinkime garbingus vyrus,
savo protėvius – kiekvieną savo kartoje.
2 Daug garbės Viešpats išdalijo,
daug iš savo didybės, nuo senųjų laikų.
3 Kai kurie valdė savo karalystes
ar įgijo gerą vardą savo žygiais;
kiti davė patarimų, nes buvo įžvalgūs;
dar kiti regėjo visa pranašystėje.
4 Kai kurie vedė tautą savo patarimais
ir tautos Įstatymo žinojimu, –
jie buvo išminčiai savo mokymu.
5 Kai kurie sukūrė melodijų giesmėms
ar parašė giesmių žodžius.
6 Kiti buvo apdovanoti turtais ir jėgomis,
gyvendami ramiai savo ūkiuose.
7 Visi jie įgijo vardą savo kartoje
ir buvo savo meto pasididžiavimas.
8 Kai kurie paliko vardą,
kad kiti skelbtų jų šlovę.
9 Betgi apie kitus neliko atminimo,
nes jie tapo užmiršti lyg niekad nebūtų buvę,
tartum jie nebūtų gimę,
lygiai kaip ir jų vaikai.
10 Tačiau ir šie buvo teisūs žmonės,
kurių dori darbai nebus užmiršti.
11 Jų šeimose lieka jų turtas,
jų palikuonims – jų paveldas.
12 Jų dėka palikuonys laikosi Sandoros,
kaip ir jų vaikai per savo tėvus.
13 Amžinai išsilaikys jų palikuonys,
ir jų šlovė niekad nebus išdildyta.
14 Jų kūnai palaidoti ramybėje,
bet jų vardas gyvas kartų kartose.
15 Sueigose bus pasakojama apie jų išmintį
ir bendrija skelbs jų šlovę.
Enochas
16 Enochas[2] ėjo savo kelią su Viešpačiu
ir buvo paimtas {į dangų}, –
kad būtų grįžimo {pas Dievą} ženklas visoms kartoms.
Nojus
17 Teisusis Nojus buvo rastas be priekaištų,
pražūties metu jis išlaikė gyvą žmoniją.
Užtat, Tvanui ištikus,
likutis buvo išsaugotas žemėje.
18 Amžina sandora buvo su juo sudaryta,
kad gyvūnai niekad daugiau nebūtų Tvanu sunaikinti.
Abraomas
19 Abraomas buvo didis daugelio tautų tėvas,
nebuvo kito, šlove panašaus į jį.
20 Jis laikėsi Aukščiausiojo įsako
ir įėjo su juo į sandorą.
Jis patvirtino įsaką savo paties kūne[3]
ir bandomas[4] buvo rastas ištikimas.
21 Užtat Viešpats ir laidavo jam priesaika,
kad laimins tautas per jo palikuonis,
padarys jį taip gausų, kaip žemės dulkės,
išaukštins jo palikuonis kaip žvaigždes
ir duos jiems paveldą nuo jūros iki jūros –
nuo Upės[5] iki žemės pakraščių.
Izaokas ir Jokūbas
22 Taip pat ir Izaokui jis atnaujino tą pažadą
dėl Abraomo – jo tėvo.
23 Sandora su visais jo protėviais buvo patvirtinta,
ir palaiminimą jis paskyrė Jokūbo galvai.
Dievas pripažino jį kaip pirmagimį
ir davė jam savo paveldą;
jis nustatė ribas giminėms
ir jų padalą į dvylika.
