Jozuė ir Kalebas
46 1 [1]Jozuė, Nuno sūnus, buvo narsus mūšyje
ir Mozės padėjėjas pranašo tarnyboje.
Sukurtas būti, kaip jo vardas leidžia suprasti,
didžiu Dievo išrinktųjų gelbėtoju, –
bausti priešus
ir duoti izraeliečiams jų paveldą.
2 Koks didis jis buvo, kai pakėlė ranką
kirsti kalaviju miestams!
3 Kas galėjo jam priešintis,
kai kovojo Viešpaties mūšius?[2]
4 Argi ne jo ranka saulė sustojo,
kad viena diena tapo lyg dvi?
5 Jis šaukėsi Dievo – Aukščiausiojo,
kai priešai apgulė jį iš visų pusių,
ir visagalis Viešpats atsakė jam
nuožmia akmenų krušos audra.
6 Mūšyje jis nugalėjo tą tautą
ir šlaite sunaikino priešus,
kad tautos pripažintų jo narsą ir žinotų,
jog Viešpats stebi savo tautos kovas.
7 [3]Kadangi jis visur atsidavė Galingajam
ir Mozės dienomis įrodė savo ištikimybę –
jis ir Jefūnės sūnus Kalebas,
jiedu pasipriešino maištininkų sueigai,
sulaikė tautą nuo nuodėmės
ir nutildė jų nedorą murmėjimą.
8 Užtat vien tik jiedu buvo apsaugoti
iš šešių šimtų tūkstančių pėstininkų,
kad vestų izraeliečius į jų paveldą –
į kraštą, tekantį pienu ir medumi.
9 Jėga, kurią Viešpats suteikė Kalebui,
pasiliko su juo net žilos senatvės sulaukusiu,
taigi jis galėjo užimti krašto aukštumas,
ir jo vaikai gavo jas savo paveldui,
10 idant visi izraeliečiai matytų,
kaip gera būti atsidavusiu Viešpaties sekėju.
Teisėjai
11 [4]Taip pat ir teisėjai, –
kiekvienas pagal savo pašaukimą, –
buvo žmonės, kurių širdis nebuvo stabų suviliota
ir kurie neatsimetė nuo Viešpaties –
tebūna palaimintas jų atminimas!
12 Jų kaulai teželdina naują gyvastį ten, kur jie guli,
šlovė šių įžymių žmonių teatgyja per jų vaikus!
Samuelis
13 Žmonių gerbiamas, brangus savo Kūrėjui,
įžadu pažadėtas dar motinos įsčiose
ir pašventintas Viešpačiui kaip pranašas
buvo Samuelis – teisėjas, kuris atnašavo auką.
Dievo žodžiu jis įvedė karalystę
ir patepė didžiūnus, kad valdytų jo tautą.
14 Viešpačiui pavedus, jis teisė bendriją,
lankydamas Jokūbo stovyklas.
15 Savo ištikimybe jis pasirodė tikras pranašas
ir savo žodžiais patikimas regėtojas.
16 Jis šaukėsi visagalio Viešpaties,
priešams apstojus iš visų pusių,
ir atnašavo žinduklį ėriuką.
17 Tada Viešpats sugriaudė iš dangaus,
ir nuaidėjo šiurpą keliantis jo balsas.
18 Jis nugalėjo priešo valdovus
ir sunaikino visus filistinų didžiūnus.
19 Artindamasis prie savo gyvenimo galo,
prieš Viešpatį ir jo pateptąjį jis paliudijo:
„Jokio kyšio ar slaptos dovanos
nesu paėmęs nė iš vieno!“
Ir niekas neišdrįso jo apkaltinti.
20 Net jam mirus,
žmonės ieškojo jo patarimo;
jis pranešė karaliui apie jo mirtį
ir iš kapo pakėlė balsą pranašaudamas,
kad padarytų galą tautos nedorumui.
