23 1 Balaamas tarė Balakui: „Pastatyk man čia septynis aukurus ir parūpink man septynis jaučius bei septynis avinus“.
2 Balakas padarė, kaip Balaamas buvo paliepęs. Balakas ir Balaamas paaukojo ant kiekvieno aukuro po jautį ir aviną.
3 Tada Balaamas tarė Balakui: „Stovėk čia prie savo deginamosios aukos, kol aš sugrįšiu. Gal ateis Viešpats manęs pasitikti. Ką jis man apreikš, tau pasakysiu“. Ir jis palypėjo ant plikos kalvos.
4 Dievas pasitiko Balaamą. „Paruošiau anuos septynis aukurus ir paaukojau ant kiekvieno aukuro po jautį ir aviną“, – pasakė jam Balaamas.
5 Viešpats, įdėjęs žodį Balaamui į burną, tarė: „Grįžk pas Balaką ir taip jam kalbėk“.
6 Jis tad sugrįžo pas Balaką, žiūri, tas tebestovi prie savo deginamosios aukos drauge su visais Moabo didžiūnais.
7 Tada Balaamas ištarė savo pranašavimą, sakydamas:
„Balakas atvedė mane iš Aramo,[1]
Moabo karalius iš Rytų kalnų[2]:
‘Ateik, prakeik man Jokūbą;
ateik, pasmerk Izraelį!’
8 Kaip aš galiu prakeikti,
ko Dievas neprakeikė?
Kaip aš galiu pasmerkti tuos,
kurių Viešpats nepasmerkė?
9 Netgi nuo uolų viršūnės aš juos matau,
nuo kalvų juos stebiu.
Tikėk manimi, čia yra tauta, atskirai gyvenanti,[3] –
ji atokiai laikosi nuo kitų tautų!
10 Kas gali suskaityti Jokūbo dulkes[4]
ir žinoti vėjo nešamų Izraelio dulkelių skaičių?
Tebūna man leista mirti teisiųjų mirtimi,
tebūna, kad mano galas būtų panašus į jo!“
11 Tada Balakas tarė Balaamui: „Ką tu man padarei? Štai aš atvedžiau tave prakeikti mano priešų, o tu juos laiminte palaiminai!“
12 „Argi ne tai, ką Viešpats deda man į burną, aš turiu ištikimai pakartoti?“
Antrasis pranašavimas
13 Balakas jam tarė: „Prašyčiau eiti su manimi į kitą vietą,[5] iš kur galėsi juos matyti. Matysi tik jų dalį, visų jų nematysi. Ir iš ten man juos prakeik“.
14 Tada užvedė jį į Zofimų lauką ant Pisgos viršūnės ir, pastatęs septynis aukurus, paaukojo ant kiekvieno aukuro po jautį ir aviną.
15 Balaamas tarė Balakui: „Stovėk čia prie savo deginamosios aukos, kol aš štai tenai sutiksiu Viešpatį“.
16 Viešpats sutiko Balaamą ir, įdėjęs žodį jam į burną, tarė: „Grįžk pas Balaką ir taip jam kalbėk“.
17 Balaamas, sugrįžęs pas jį, žiūri, jis tebestovi prie savo deginamosios aukos drauge su Moabo didžiūnais. „Ką pasakė Viešpats?“ – užklausė Balakas.
18 Tada Balaamas ištarė savo pranašavimą, sakydamas:
„Atsistok, Balake, ir klausykis;
palenk ausį mano liudijimui, Ziporo sūnau:
19 Dievas nėra žmogus, kad meluotų,
ar marus, kad keistų savo mintį.
Taigi argi jis neįvykdys,
ką pažadėjo?
Argi jis nepadarys,
ką pasakė?
20 Štai aš gavau įsakymą palaiminti:
kai jis palaimina,
aš negaliu to pakeisti.
21 Negresia pavojus[6] Jokūbui,
nematyti nelaimės[7] Izraelyje.
Viešpats, jų Dievas, yra su jais, –
su jais yra jų Karaliaus pergalė.
22 Dievas, vedantis juos iš Egipto,
jiems yra tarsi laukinio jaučio ragai.[8]
23 Štai! Tikrai nėra kerų prieš Jokūbą,
nėra burtų prieš Izraelį.
Nūnai bus sakoma apie Jokūbą ir Izraelį:
‘Žiūrėk, ką padarė Dievas!’
24 Čia yra tauta, besikelianti tarsi liūtė,
pašokstanti tarsi liūtas!
Nesigula, kol nesuėda grobio
ir neišgeria užmuštųjų kraujo“.
25 „Jei negali jų prakeikti, – Balakas tarė Balaamui, – tai bent nelaimink jų!“
26 Bet Balaamas atsakė Balakui: „Argi aš tau nesakiau: ‘Ką Viešpats sako, tai aš turiu sakyti’?“
Trečiasis pranašavimas
27 Balakas tada Balaamui tarė: „Prašyčiau eiti, nuvesiu tave dar į kitą vietą. Galbūt Dievui patiks, kad prakeiktumei man juos iš ten“.
28 Balakas užvedė Balaamą ant Peoro viršūnės, žvelgiančios žemyn į Ješimoną.
29 Balaamas tarė Balakui: „Pastatyk čia septynis aukurus ir parūpink man septynis jaučius ir septynis avinus“.
30 Balakas padarė, kaip Balaamas buvo paliepęs, ir paaukojo ant kiekvieno aukuro po jautį ir aviną.
