1 1 Tim 5, 9: Senovės Bažnyčioje buvo atskiras moteriškos lyties našlių luomas ir tarnystė. Jos padėdavo diakonams aptarnauti vargšus.
2 1 Tim 5, 10: Šventaisiais Paulius vadina visus krikščionis. Nuplauti kojas senovėje buvo nuoširdaus svetingumo ženklas ir plačiai pasklidęs mandagumo paprotys (plg. Lk 7, 44; Jn 13, 5).
3 1 Tim 5, 12: Pirmuosius pažadus: pažodžiui pirmąją ištikimybę. Čia kalbama apie našles, įtrauktas į sąrašą našlių, kurios pasižadėdavo daugiau nebetekėti. Joms šeimą turėdavo atstoti pasiaukojimas Kristui ir jo tikinčiųjų bendruomenei. Vis dėlto praktika parodė, jog jaunesnės našlės dažnai pamiršdavo savo pažadus ir, progai pasitaikius, ištekėdavo. Plg. tolesnį tekstą.
4 1 Tim 5, 14: Priešininkas: kuopinis krikščionių priešų pavadinimas, reiškiantis ir šėtoną.
5 1 Tim 5, 17: Žodis presbyteros pirmiausia reiškia vyresnio amžiaus žmogų. Tuo žodžiu krikščionys ėmė vadinti Bažnyčios vadovus: kunigus ir vyskupus. Pradžioje, ypač šv. Pauliaus laikais, nebūdavo aiškiai skiriama kunigų nuo vyskupų, nes pats žodis episkopos tiesiog išreiškia ne šventimų (sakramento) laipsnį, bet bendruomenės vadovą – prižiūrėtoją. Vis dėlto būta ir tikrų vyskupų mūsų laikų prasme; jie vadovaudavo kitiems presbiteriams. Žr. Tit 1, 5 ir t.
6 1 Tim 5, 18: Žr. Mt 10, 10; Lk 10, 7; plg. 1 Kor 9, 9–13.
7 1 Tim 5, 22: Kalbama apie įšventinimą į kunigus ar apie nuodėmių atleidimą.
8 1 Tim 5, 24: Kai kurių kandidatų į bendruomenių vadovus klaidos esti žinomos prieš sprendžiant apie jų tinkamumą, o kitų paaiškėja tik vėliau. Vadinasi, apie kandidatus reikia spręsti labai rūpestingai.