1 2 Tes 2, 3: Plg. Mt 24, 10–12.
2 2 Tes 2, 8: Plg. Iz 11, 4; Apr 11, 3–4; 19, 15. 20. Seniausias bažnytinis padavimas. Remiantis kai kuriais ST pranašavimų tekstais (ypač Danieliaus ir Izaijo knygomis), tikėta, jog pasaulio pabaigoje ateisiąs didysis Dievo priešininkas, prieštarautojas, paprastai vadinamas Antikristu (plg. 1 Jn 2, 18; 4, 3; 2 Jn 7). Apie jį simboliškai kalba ir šv. Paulius: tai nedorybės sūnus, prieštarautojas ir melagis, besidedantis Dievu. Apskritai jis – šėtono įrankis, kuriam lemta atitraukti dalį tikinčiųjų nuo Kristaus. Pasak padavimo, Antikristo laikais Bažnyčia išgyvensianti didžiausią išmėginimą. Iš Pauliaus žodžių neaišku, kas (būtybė? asmenų grupė?) sulaiko ir varžo Antikristo pasirodymą.
3 2 Tes 2, 9: Nedorėlio, t. y. Antikristo. Plg. Apr 13, 11 ir t.; Mt 24, 11. 24.