IŠNAŠOS

1 Apd 11, 1–18: Žydų kilmės krikščionys buvo įsitikinę, kad pagonys pirmiau turi priimti judaizmą ir tik po to gali krikštytis. Sunku buvo jiems įrodyti, kad Kristaus išganymas skirtas visoms tautoms, nepriklausomai nuo apipjaustymo (priklausomybės žydų religinei bendruomenei ženklas) ir Mozės Įstatymo.

2 Apd 11, 16: Plg. Apd 1, 5.

3 Apd 11, 18: Nusiramino toli gražu ne visi. 15, 5 matysime, jog Jeruzalėje grupė žydų krikščionių ir toliau reikalavo, kad krikštijamieji pagonys būtų apipjaustomi ir laikytųsi Mozės Įstatymo.

4 Apd 11, 19: Antiochija – Sirijos provincijos sostinė, helenistinės kultūros centras Artimuosiuose Rytuose. Po Romos ir Aleksandrijos trečiasis savo dydžiu miestas, turėjęs apie pusę milijono gyventojų. Čia pamažu įsigali krikščionybė, nepripažįstanti žydų įstatymų ir tradicijų. Pažymėtina, jog skelbti Viešpatį – tai skelbti jo išaukštinimą Dievo dešinėje ir išpažinti, kad Mesijas – ne žemiškas valdovas, bet visų žmonių išvaduotojas iš nuodėmės ir mirties vergovės.

5 Apd 11, 22–24: Šv. Barnabas buvo vienas iš pažangiausių krikščioniškojo mokslo skelbėjų pagonims. Jo vaidmuo vertas didžios pagarbos ir todėl, kad jis išveda viešumon Paulių, kuris daugeliui atrodė įtartinas dėl savo praeities, nes buvo persekiojęs Dievo Bažnyčią.

6 Apd 11, 26: Krikščionys (christianoi) – taip Kristaus sekėjus vadino pagonys. Žydai dažniausiai vadindavo nazariečiais, patys krikščionys – mokiniais, broliais, šventaisiais.

7 Apd 11, 27: Pranašai buvo Šventosios Dvasios ypatingu būdu apdovanoti krikščionys; pirmosiomis Bažnyčios dienomis jie mokydavo bendruomenę ir dirbo misijų darbą. Išpranašautasis badas iš tiesų ištiko Romos imperiją Klaudijui viešpataujant, 49–50 m.

SĄSAJOS