Moteris apsisiautusi saule
12 1 [1]Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas.
2 Ji buvo nėščia ir dejavo, kentėdama sąrėmius bei gimdymo sopulius.[2]
3 Pasirodė ir kitas ženklas danguje: štai didžiulis ugniaspalvis slibinas su septyniomis galvomis, su dešimčia ragų ir su septyniomis diademomis ant galvų.
4 Jo uodega nušlavė trečdalį dangaus žvaigždžių ir nužėrė jas žemėn. Slibinas tykodamas sustojo priešais moterį, kad, jai pagimdžius, prarytų kūdikį.
5 Ir ji pagimdė sūnų, berniuką, kuriam skirta ganyti visas tautas geležine lazda. Kūdikis buvo paimtas pas Dievą, prie jo sosto.
6 O moteris pabėgo į dykumą, kur buvo jai Dievo paruošta būstinė, kad tenai ji būtų maitinama tūkstantį du šimtus šešiasdešimt dienų[3].
Mykolas kovoja su slibinu
7 Ir užvirė danguje kova. Mykolas ir jo angelai kovojo su slibinu. Ir kovėsi slibinas ir jo angelai,
8 bet jie pralaimėjo, ir nebeliko jiems vietos danguje.
9 Taip buvo išmestas didysis slibinas, senoji gyvatė, vadinamas velniu ir šėtonu, kuris suvedžiodavo visą pasaulį. Jis buvo išmestas žemėn, ir kartu su juo buvo išmesti jo angelai.
10 Aš girdėjau danguje galingą balsą, sakantį:
„Dabar atėjo mūsų Dievo išganymas,
galybė, Karalystė ir jo Mesijo valdžia,
nes išmestas mūsų brolių kaltintojas[4],
skundęs juos mūsų Dievui dieną ir naktį.
11 Bet jie nugalėjo jį Avinėlio krauju ir savo liudijimo žodžiu.
Jie nebrangino savo gyvybės ir nebijojo mirti[5].
12 Todėl džiūgaukite, dangūs ir jų gyventojai!
Bet vargas žemei ir jūrai,
nes pas jus nukrito velnias, kupinas baisaus įniršio,
žinodamas mažai beturįs laiko.“
Slibinas persekioja saulėtąją moterį
13 Slibinas, pamatęs, kad yra nutrenktas žemėn, puolė persekioti moterį, kuri buvo pagimdžiusi berniuką.
14 Bet moteriai buvo duoti du didžiojo erelio sparnai skristi į dykumą, į savo būstinę, kur bus maitinama ir saugoma nuo gyvatės per laiką, du laikus ir pusę laiko.
15 Gyvatė išliejo iš savo nasrų paskui moterį lyg upę vandens, kad nuplukdytų ją bangomis.[6]
16 Bet žemė pagelbėjo moteriai: žemė atvėrė savo žiotis ir sugėrė upę, kurią slibinas buvo paliejęs iš savo nasrų.
17 Ir įnirto slibinas prieš moterį, ir metėsi kautis su kitais jos palikuonimis, kurie laikosi Dievo įsakymų ir saugo Jėzaus liudijimą.
18 O aš stovėjau ant jūros kranto.[7]
