Avinėlis ir jo palyda
14 1 [1]Ir aš išvydau: štai Avinėlis, bestovįs ant Siono kalno, o su juo šimtas keturiasdešimt keturi tūkstančiai palydovų, turinčių jo ir jo Tėvo vardus, įrašytus savo kaktose.
2 Aš išgirdau iš dangaus garsus, tarsi didelių vandenų šniokštimą ir tarsi galingo griaustinio dundėjimą. Garsai, kuriuos girdėjau, buvo tarytum arfininkų, skambinančių arfomis.
3 Jie giedojo naują giesmę priešais sostą, keturias būtybes ir vyresniuosius, ir niekas negalėjo išmokti tos giesmės, išskyrus tuos šimtą keturiasdešimt keturis tūkstančius, atpirktus iš žemės.
4 [2]Tai tie, kurie nesusitepę su moterimis, nes jie mergelės. Jie lydi Avinėlį, kur tik jis eina. Jie yra atpirkti iš žmonijos, pirmienos Dievui ir Avinėliui.
5 Jų lūpose nerasta melo: jie be dėmės.
Angelai skelbia Dievo teismą
6 Ir aš pamačiau kitą angelą, lekiantį dangaus viduriu, turintį paskelbti žemės gyventojams, visoms tautoms, gentims, kalboms ir žmonėms amžinąją Evangeliją.
7 Jis šaukė galingu balsu: „Bijokite Dievo ir atiduokite jam pagarbą, nes atėjo jo teismo valanda; nuolankiai pašlovinkite dangaus ir žemės, jūros ir vandens šaltinių Sukūrėją!“
8 Paskui jį skrido antras angelas, kuris šaukė: „Krito, krito didysis Babilonas[3] – sostinė, kuri savo paleistuvingo įniršio vynu apgirdė visas tautas!“
9 Ir vėl trečias angelas lydėjo juos, šaukdamas skardžiu balsu: „Kas garbina žvėrį ir jo atvaizdą ir priima ant savo kaktos ar ant rankos jo žymę,
10 tas turės gerti Dievo įniršio vyno, įpilto ir neatmiešto jo rūstybės taurėje, ir bus kankinamas ugnimi ir siera šventųjų angelų ir Avinėlio akyse.
11 Jų kentėjimų dūmai rūks per amžių amžius, ir jie neturės atilsio nei dieną, nei naktį – tie, kurie garbina žvėrį bei jo atvaizdą ir ima jo vardo žymę.“
12 Čia bręsta ištvermė šventųjų, kurie laikosi Dievo įsakymų ir Jėzaus tikėjimo!
13 Ir aš išgirdau iš dangaus balsą, kuris liepė: „Rašyk: ‘Nuo šiol bus palaiminti mirusieji, kurie miršta Viešpatyje. Taip, – sako Dvasia, – jie turi atilsėti nuo savo vargų, nes jų darbai juos lydi’.“
Pjūties metas žemėje
14 Ir aš regėjau: štai baltas debesis, o ant debesies sėdėjo panašus į Žmogaus Sūnų. Ant galvos jis turėjo aukso vainiką, o rankoje – aštrų pjautuvą.
15 Iš šventyklos išėjo dar vienas angelas, kuris šaukė galingu balsu sėdinčiajam ant debesies: „Paleisk darban savo pjautuvą ir pjauk, nes išmušė pjūties valanda, ir žemės derlius prinoko.“[4]
16 Tuomet sėdintysis ant debesies nusviedė savo pjautuvą žemėn, ir žemės derlius buvo nupjautas.
17 Dar kitas angelas išėjo iš dangaus šventyklos, taip pat turintis aštrų pjautuvą.
18 Ir dar vienas angelas išėjo nuo aukuro, turintis valdžią ugniai. Jis didžiu balsu sušuko turinčiajam aštrų pjautuvą: „Paleisk darban savo aštrųjį pjautuvą ir nurink žemės vynmedžio kekes, nes uogos jau prisirpo.“
19 [5]Tada angelas numetė savo pjautuvą žemėn ir nuskynė žemės vynmedį, ir supylė vynuoges į didįjį Dievo rūstybės spaustuvą.
20 Spaustuvas buvo minamas už miesto, ir išsiveržė iš spaustuvo kraujas, pakildamas arkliams iki žąslų tūkstančio šešių šimtų stadijų atstumu.
