Mozės ir Avinėlio giesmė
15 1 Aš pamačiau danguje dar vieną didį ir nuostabų ženklą: septynis angelus, turinčius septynias paskutines negandas, nes jomis išsibaigia Dievo rūstybė.
2 Aš išvydau tarsi stiklo jūrą, sumaišytą su ugnimi, ir žmones, kurie buvo pergalėję žvėrį, jo atvaizdą ir jo vardo skaičių, stovinčius su Dievo arfomis ant stiklo jūros.
3 Jie giedojo Dievo tarno Mozės giesmę[1] ir Avinėlio giesmę:
„Didingi ir nuostabūs tavo darbai,
Viešpatie, visagali Dieve!
Teisingi ir tikri tavieji keliai, tautų Valdove!
4 Kas gi nesibijotų, Viešpatie, ir negerbtų tavojo vardo?!
Juk tu vienas šventas!
Visos tautos ateis ir šlovindamos puls veidu prieš tave,
nes paaiškėjo tavo teisūs sprendimai.“
Septynios negandos
5 Paskui aš regėjau: atsidarė liudijimo padangtės šventovė danguje,
6 ir išėjo iš šventovės septyni angelai su septyniomis negandomis. Jie buvo apsivilkę tyra, spindinčia drobe ir persijuosę per krūtines aukso juostomis.
7 Viena iš keturių būtybių padavė septyniems angelams septynis aukso dubenis, pilnus Gyvojo per amžių amžius Dievo rūstybės.
8 Šventovė prisipildė dūmų nuo Dievo garbės ir galybės, ir niekas negalėjo įžengti šventovėn, kol nesibaigs septynių angelų septynios negandos.
