E. BABILONO BAUSMĖ IR PASAULIO TEISMAS
Didžioji ištvirkėlė
17 1 Tuomet atėjo vienas iš septynių angelų, turėjusių septynis dubenis, ir prakalbino mane: „Eikš, aš tau parodysiu teismą didžiosios ištvirkėlės, sėdinčios ant didžių vandenų.[1]
2 Su ja ištvirkavo žemės karaliai, ir jos ištvirkimo vynu pasigėrė žemės gyventojai.“
3 Ir jis dvasios jėga nusinešė mane į dykumą. Ten aš išvydau moterį, sėdinčią ant skaisčiai raudono žvėries[2], pilno piktžodžiavimo vardų, turinčio septynias galvas ir dešimt ragų.
4 Moteris buvo apsivilkusi purpuru ir škarlatu, išsipuošusi auksu, brangakmeniais ir perlais. Ji laikė rankoje aukso taurę, pilną ištvirkimo šlykštybių ir nešvarumų.
5 Ant jos kaktos buvo užrašytas vardas, paslaptis: „Didysis Babilonas – sostinė – ištvirkėlių ir žemės šlykštybių motina.“
6 Mačiau tą moterį, girtą nuo šventųjų ir Jėzaus liudytojų kraujo. Ją matydamas, aš labai stebėjausi.
7 O angelas man tarė: „Ko stebiesi? Aš tau atskleisiu paslaptį moteries ir ją nešančio žvėries, kuris turi septynias galvas ir dešimt ragų.“
Paslaptingojo regėjimo aiškinimas
8 „Žvėris, kurį tu regėjai, buvo, bet jo nebėra; jis ruošiasi iškopti iš bedugnės, tačiau eina į pražūtį. Žemės gyventojai, kurių vardai nėra įrašyti gyvenimo knygoje nuo pasaulio sukūrimo, stebėsis, žiūrėdami į žvėrį, kad jis buvo ir jo nebėra, ir jis vėl pasirodys.
9 Čia reikia proto, apšviesto išminties! Septynios galvos reiškia septynias kalvas, ant kurių moteris sėdi[3]. Taip pat yra septyni karaliai;
10 penki žlugo, vienas tebėra, o vienas dar neatėjo; kai jis ateis, turės trumpam pasilikti.
11 O žvėris, kuris buvo ir kurio nebėra, tai yra aštuntasis, bet vienas iš septynių, ir jis eina į pražūtį.
12 Tie dešimt ragų, kuriuos matei, yra dešimt karalių, kurie dar negavo karališkos valdžios, bet jie gaus ją vienai valandai kartu su žvėrimi.
13 Jie turi vieną siekinį ir savo galybę bei valdžią atiduoda žvėriui.
14 Jie kovos su Avinėliu, bet Avinėlis juos nugalės, nes yra viešpačių Viešpats ir karalių Karalius, ir su juo visi pašauktieji, išrinktieji ir ištikimieji.“
15 Angelas toliau man sako: „Vandenys, kuriuos regėjai, kur sėdi ištvirkėlė, yra žmonės, minios, tautos ir kalbos.
16 Tie dešimt ragų, kuriuos matei, ir žvėris, – jie ims nekęsti ištvirkėlės, nuplėš jos drabužius ir paliks ją nuogą, ės jos kūną ir ją pačią sudegins ugnyje.
17 Mat Dievas įkvėpė jų širdyse norą vykdyti jo sumanymą, siekti vieno tikslo – atiduoti savo karališką valdžią žvėriui, kol išsipildys Dievo žodžiai.
18 Ta moteris, kurią regėjai, yra didysis miestas[4], valdantis žemės karalius.“
